Alko Šventasis ąžuolas
Kitos reikšmės – Šventasis ąžuolas (reikšmės).
| Alko Šventasis ąžuolas | |||
|---|---|---|---|
  Alko Šventasis ąžuolas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 4 m² | ||
| Žvalgytas | 1993 m. | ||
| Registro Nr. | 12772 | ||
Alko ąžuolas, vadinamas Šventuoju, Aukuro ąžuolu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 12772, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/1) – mitologinis ąžuolas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,30 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.
Ąžuolas redaguoti
Augo tarp alkakalnio ir Janinos Nomgaudienės sodybos, kalvos vakariniame šlaite, netoli Jonikės šaltinio. Iki šių dienų išliko ąžuolo kelmas. Jis netaisyklingo apskritimo plano, iki 1,7 m skersmens. Vidus išpuvęs.
Teritorijos plotas – 4,2 m².
20 m į pietus prasideda alkakalnis (Alkos kalnas), 25 m į pietvakarius yra Aukuo akmuo, 38 m į vakarus – Jonikės šaltinis.
Istorija redaguoti
Tautosakos duomenimis ąžuolas ženklina senovės pagonių šventyklą. Vietos gyventojai ąžuolą nuo seno garbino ir saugojo kaip protėvių tikėjimo papročių liudininką, vadino Šventuoju arba Aukuro ąžuolu. Jis buvo maždaug 4 m apimties (1,3 m aukštyje), kamienas buvęs suskeldėjęs, tarsi apdegęs.
Nuo XX a. 9 dešimtmečio medis pradėjo džiūti, o šerdis – pūti. Jam visiškai išdžiuvus, sodybos šeimininkas medį 2002 m. nupjovė, o šalia pasodino keletą ąžuolo sodinukų.
Šventasis ąžuolas su šalia esančiais šaltiniu ir Aukuro akmeniu sudarė Alkos kalno senovės pagonių šventyklos apeiginį-sakralinį kompleksą.
1993 m. Lietuvos įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą (l. a. 304/1),[1] 1993 m. birželio 15 d. registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. 2016 m. gruodžio 13 d. objekto teisinė apsauga panaikinta.[2]
Padavimai redaguoti
- Po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje
- Po ąžuolu pagonys aukodavo aukas savo dievams – avinus, žmones
- Švedmečiu ant Alkos kalno buvo įsitvirtinę švedų kareiviai, kurie traukdamiesi užkasė čia auksą, o kaip ženklą pasodino toje vietoje ąžuolą
- Prie ąžuolo pasirodanti balta šmėkla
Tyrimai redaguoti
1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.
Literatūra redaguoti
- Julius Kanarskas. Salantų alkos kalnas. – Švyturys – 2000 m. balandžio 26 d. – P. 6
- Feliksas Rapalis. Pažinkime gimtąjį rajoną. – Stalino vėliava – 1957 m. rugsėjo 7 d.
- Laima Stonkuvienė. Gyvenimas garsiojo Alkos kalno pašonėje. – Švyturys – 2011 m. gegužės 14 d. – P. 5.
- Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 12
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 54, 55