Atverti pagrindinį meniu
Šioje nuotraukoje matome šimtus žvaigždžių Šaulio žvaigždžių spiečiuje mūsų Paukščių Tako galaktikoje. Fotografuota Hubble kosminiu teleskopu
Ūkas NGC1999, apšviestas Oriono V380 (centre)
Artimiausia Žemei žvaigždė yra Saulė
Šis straipsnis yra apie astronominį objektą. Apie kitas žodžio „žvaigždė“ reikšmes skaitykite Žvaigždė (reikšmės).

Žvaigždė yra didelės masės šviečianti dujų sfera. Žvaigždžių branduoliuose vyksta (arba anksčiau vyko) termobranduolinės sintezės reakcijos. Artimiausia Žemei žvaigždė yra Saulė - tipiškas G spektrinės klasės atstovas. Artimiausia Žemei žvaigždė po Saulės yra Proxima Centauri, nutolusi per 40 trilijonų kilometrų. Šviesa iš Proxima Centauri Žemę pasiekia per 4,2 metų. Važiuojant greičiausiu šiuolaikiniu traukiniu didžiausiu greičiu (515,3 km/val.) pasiekti Proxima Centauri užtruktų apie 8,86 milijonus metų.

Kasdieninėje kalboje žvaigždėmis vadinami visi dangaus kūnai, kurie plika akimi matomi danguje kaip taškeliai. Tai, kad beveik visi nakties danguje matomi šviečiantys taškeliai yra nutolusios žvaigždės yra vienas svarbiausių šiuolaikinės astronomijos atradimų.

Žvaigždės spinduliuoja elektromagnetinius spindulius (tarp jų ir matomą šviesą), elektringąsias daleles ir neutrinus. Žvaigždės matomos kaip taškeliai nakties danguje. Saulė yra išimtis: ji yra taip arti Žemės, kad atrodo kaip diskas ir suteikia dienos šviesą. Žvaigždes tyrinėja žvaigždžių astronomija ir astrofizika.

Astronomų skaičiavimu žinomoje Visatoje yra 70 sekstilijonų žvaigždžių. Tai yra 70 000 000 000 000 000 000 000 = 7 * .

Daugelio žvaigždžių amžius – nuo 1 iki 10 milijardų metų. Kai kurių žvaigždžių amžius siekia 13,7 milijardus metų, t. y. numanomą Visatos amžių.

Pagal dydį žvaigždės labai įvairios – nuo nedidelių neutroninių žvaigždžių (faktiškai mirusių žvaigždžių), ne didesnių nei miestas, iki superdidelių, tokių kaip Šiaurės žvaigždė, kurios yra milijonus kartų didesnės nei Saulė. Daug žvaigždžių gravitaciškai yra susijusios su kitomis žvaigždėmis ir sudaro dvinares žvaigždes.

Žvaigždės nėra tolygiai pasklidusios Visatoje, o susibūrusios į grupes, vadinamas galaktikomis. Tipiška galaktika susideda iš šimtų milijardų žvaigždžių.

Žvaigždžių susidarymas ir evoliucijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Žvaigždžių evoliucija.

Žvaigždės susidaro molekuliniuose debesyse, dideliuose tankesnės materijos tūriuose. Molekuliniai debesys daugiausia sudaryti iš vandenilio ir helio (apie 23–28 %) bei trupučio sunkesniųjų elementų.

Žvaigždei formuojantis šie debesys traukiasi ir yra pasiekiama tokia būsena, kada besiformuojančios žvaigždės centre susidaro didelis slėgis bei aukšta temperatūra. Pasiekus minėtas sąlygas, prasideda branduolinės reakcijos, molekulinis debesis ima švytėti. Šį traukimąsi (kitaip vadinamą gravitacinu kolapsu) gali sukelti įvairūs veiksniai: molekulinių debesų tarpusavio susidūrimai, galaktikų susidūrimai, artimų supernovų sprogimai.

KlasifikacijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Spektrinė klasifikacija.

Dažniausiai naudojama MK (arba Jorko) spektrinė klasifikacija, įvesta apie 1943-uosius metus. Žvaigždės klasifikuojamos nuo karščiausios iki vėsiausios ir žymimos raidėmis O, B, A, F, G, K, M, kur O klasės žvaigždės karščiausios, o M – vėsiausios.

Kiekviena klasė dar suskaidyta į 10 poklasių, numeruojamų nuo 0 (karščiausi) iki 9 (šalčiausi).

Pavyzdžiui, Saulė klasifikuojama kaip G2V žvaigždė, kur G reiškia spektrinę klasę, 2 – poklasį, o V – šviesio klasė, rodo priklausomybę pagrindinei žvaigždžių sekai HR diagramoje.

Energijos šaltinisKeisti

Pagrindinis žvaigždžių energijos šaltinis – branduolinės reakcijos. Priklausomai nuo žvaigždės sandaros ir masės, vykstančios branduolių sąlajos reakcijos skirstomos į protonų ciklo (pp) ir CNO ciklo (anglies-azoto-deguonies) reakcijas, kurių metu vandenilis virsta heliu.

Protonų ciklo reakcijos vyksta Saulės tipo ir mažesnėse žvaigždėse.

NuorodosKeisti