Žvaigždė

Žvaigždė – didelės masės dujų ir plazmos spinduliuojantis kosminis kūnas. Žvaigždes tyrinėja žvaigždžių astronomija ir astrofizika.

Nuotraukoje matyti Paukščių Tako galaktikos centrinės dalies žvaigždės, o į dešinę nuo centro matomas Trilypis ūkas[1]
Ūkas NGC1999, apšviestas Oriono V380 (centre)
Artimiausia Žemei žvaigždė yra Saulė

Žvaigždės matomos kaip taškeliai nakties danguje. Artimiausia mūsų planetai Saulė yra išimtis: ji yra taip arti Žemės, kad atrodo kaip diskas ir suteikia dienos šviesą. Žvaigždės nėra tolygiai pasklidusios Visatoje, o susibūrusios į grupes, vadinamas galaktikomis. Tipiška galaktika susideda iš šimtų milijardų žvaigždžių.

Anot Deivido Kornreicho (David A. Kornreich), jeigu visatoje yra apie 10 trilijonų galaktikų, tad šį skaičių padauginus iš maždaug 100 mlrd. žvaigždžių, esančių Paukščių tako galaktikoje - gaunamas išties įspūdingas skaičius: 1 000 000 000 000 000 000 000 000 žvaigždžių, arba "1" su "24" nuliais (1 kvadrilijonas europietiškoje sistemoje arba 1 septiljonas amerikietiškoje skaičiavimo sistemoje). Kornreichas pabrėžė, kad šis skaičius greičiausiai yra gerokai per mažas, nes detalesnis visatos tyrimas parodys dar daugiau galaktikų, o tuo būdų vadinasi ir padidės apskaičiuotų žvaigždių kiekis.[2]

Saulė – tipiška G spektrinės klasės žvaigždė. Artimiausia Žemei žvaigždė po Saulės yra Proxima Centauri, nutolusi per 40 trilijonų kilometrų. Šviesa iš Proxima Centauri Žemę pasiekia per 4,2 metų. Važiuojant greičiausiu šiuolaikiniu traukiniu didžiausiu greičiu (515,3 km/val.) pasiekti Proxima Centauri užtruktų apie 8,86 milijonus metų.

Pagal dydį žvaigždės labai įvairios – nuo nedidelių neutroninių žvaigždžių (faktiškai mirusių žvaigždžių), ne didesnių nei miestas, iki superdidelių, tokių kaip Stephenson 2-18 žvaigždė, kurią patalpinus į Saulės sistemos centrą, jos fotosfera apimtų Saturno orbitą, o į ją tilptų 10 milijardų mūsų Saulių.

Daug žvaigždžių gravitaciškai yra susijusios su kitomis žvaigždėmis ir sudaro dvinares žvaigždes.

Daugelio žvaigždžių amžius – nuo 1 iki 10 milijardų metų. Kai kurių žvaigždžių amžius siekia 13,799 (± 0,021) milijardus metų, t. y. numanomą Visatos amžių. Seniausai užfiksuota žvaigždė — HD 140283 (neoficialus pavadinimas − Metušelacho žvaigždė), numanoma, yra 14,46 ± 0,8 mlrd. metų amžiaus.[3] Priimta, kad šis skaičius neprieštarauja Visatos amžiui dėl gan didelės paklaidos.[3][4]

Žvaigždžių branduoliuose vyksta (arba anksčiau vyko) termobranduolinės sintezės reakcijos, ko pasekoje jos spinduliuoja elektromagnetinius spindulius (tarp jų ir matomą šviesą), elektringąsias daleles ir neutrinus.

Susidarymas ir evoliucijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Žvaigždžių evoliucija.

Dabartiniai stebėjimai rodo, kad pirmosios žvaigždės Visatoje susiformavo iš kosminių dujų debesų praėjus maždaug 150-200 mln. metų po taip vadinamojo Didžiojo sprogimo. Nuo tada žvaigždžių brandoliuose nuolat gaminosi sunkesni atomai, pavyzdžiui, anglies, deguonies ir geležies, kurie buvo išmetami po visą visatą per įspūdingus žvaigždžių sprogimus, vadinamus supernovomis.[5]

Žvaigždės susidaro molekuliniuose debesyse, dideliuose tankesnės materijos tūriuose. Molekuliniai debesys daugiausia sudaryti iš vandenilio ir helio (apie 23–28 %) bei trupučio sunkesniųjų elementų.

Žvaigždei formuojantis šie debesys traukiasi ir yra pasiekiama tokia būsena, kada besiformuojančios žvaigždės centre susidaro didelis slėgis bei aukšta temperatūra. Pasiekus minėtas sąlygas, prasideda branduolinės reakcijos, molekulinis debesis ima švytėti. Šį traukimąsi (kitaip vadinamą gravitacinu kolapsu) gali sukelti įvairūs veiksniai: molekulinių debesų tarpusavio susidūrimai, galaktikų susidūrimai, artimų supernovų sprogimai.

Žvaigždžių stebėjimo istorijaKeisti

Istoriškai žvaigždės buvo reikšmingos civilizacijoms. Žvaigždės būdavo religinių praktikų dalimi, pagal jas orientuotasi keliaujant, pagal jų išsidėstymą skirti perėjimai iš vieno laikotarpio į kitą, sudaromas kalendorius.

Dar ankstyvieji astronomai pastebėjo skirtumą tarp „nejudančių žvaigždžių“, kurių padėtis dangaus skliaute nekinta ir „keliaujančių žvaigždžių“ (planetų), kurių padėtis kinta dienų ar savaičių eigoje.[6] Daugelis senovės astronomų tikėjo, kad žvaigždės yra pritvirtintos prie dangaus skliauto ir kad jų padėtis niekuomet nesikeičia. Pagal susitarimą astronomai grupuodavo žymias žvaigždes į asterizmus ir žvaigždynus bei pagal juos nustatydavo planetų judėjimą bei numanomą Saulės padėtį.[7] Pagal Saulės judėjimą žvaigždynų (ir horizonto) atžvilgiu buvo sudaromi kalendoriai, o pagal juos būdavo nustatomi žemdirbystės ciklai.[8] Grigaliaus kalendorius, šiuo metu naudojamas beveik visose šalyse, yra saulės kalendorius, paremtas Žemės judėjimu apie savo žvaigždę Saulę.

KlasifikacijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Spektrinė klasifikacija.

Dažniausiai naudojama MK (arba Jorko) spektrinė klasifikacija, įvesta apie 1943-uosius metus. Žvaigždės klasifikuojamos nuo karščiausios iki vėsiausios ir žymimos raidėmis O, B, A, F, G, K, M, kur O klasės žvaigždės karščiausios, o M – vėsiausios.

Kiekviena klasė dar suskaidyta į 10 poklasių, numeruojamų nuo 0 (karščiausi) iki 9 (šalčiausi).

Pavyzdžiui, Saulė klasifikuojama kaip G2V žvaigždė, kur G reiškia spektrinę klasę, 2 – poklasį, o V – šviesio klasė, rodo priklausomybę pagrindinei žvaigždžių sekai HR diagramoje.

Energijos šaltinisKeisti

Pagrindinis žvaigždžių energijos šaltinis – branduolinės reakcijos. Priklausomai nuo žvaigždės sandaros ir masės, vykstančios branduolių sąlajos reakcijos skirstomos į protonų ciklo (pp) ir CNO ciklo (anglies-azoto-deguonies) reakcijas, kurių metu vandenilis virsta heliu.

Protonų ciklo reakcijos vyksta Saulės tipo ir mažesnėse žvaigždėse.

Taip pat skaitytiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. eso.org / VISTA views the Trifid Nebula and reveals hidden variable stars
  2. space.com / How many stars are in the universe?; By Elizabeth Howell , Ailsa Harvey | published February 11, 2022
  3. 3,0 3,1 H. E. Bond; E. P. Nelan; D. A. VandenBerg; G. H. Schaefer; D. Harmer (2013). „HD 140283: A Star in the Solar Neighborhood that Formed Shortly After the Big Bang“. The Astrophysical Journal Letters 765 (1): L12. Bibcode:2013ApJ...765L..12B. arXiv:1302.3180. doi:10.1088/2041-8205/765/1/L12. 
  4. Planck Collaboration (2016). „Planck 2015 results. XIII. Cosmological parameters (Žr. 4-ą lentelę 31 psl.)“. Astronomy & Astrophysics 594: A13. Bibcode:2016A&A...594A..13P. arXiv:1502.01589. doi:10.1051/0004-6361/201525830. 
  5. home.cern / The early universe | CERN
  6. „Ancient Greek Astronomy and Cosmology“. Digital Collections. Kongreso biblioteka. n.d. Nuoroda tikrinta 2022-02-28. 
  7. Forbes, George (1909). History of Astronomy. London: Watts & Co. ISBN 978-1-153-62774-0. 
  8. Tøndering, Claus (2008). „Other Ancient Calendars“. Calendars Through The Ages. Webexhibits. Nuoroda tikrinta 2022-02-28. 

NuorodosKeisti

 


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.