Paukščių Takas

(Nukreipta iš puslapio Paukščių takas)

Paukščių Takas arba Paukščių Tako Galaktika – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu, dažniausiai vasarą. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema – spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje.

Paukščių Tako galaktikos centrinė dalis Šaulio žvaigždyne (2MASS nuotrauka)
Spėjama Paukščių Tako forma plokštumoje.
Paukščių Tako struktūra su vijomis ir Saulės sistemos padėtimi
Paukščių Tako galaktikos struktūra žvelgiant iš šono su iš galaktikos centro pakylusiu gama spindulių burbulu. Saulės sistemos lokacija pavaizduota esanti tarp galaktikos centro ir pakraščio

Bendri duomenysKeisti

Paukščių Tako galaktikos skersmuo yra apie 100 000 šviesmečių, o Saulės sistema yra maždaug tarp galaktikos centro ir pakraščių. Žvelgiant iš šono, centrinė galaktikos dalis yra maždaug 3000 šviesmečių su senesnėmis žvaigždėmis, o jo periferijos maždaug 700 šviesmečių storio diskas su jaunesnėmis žvaigždėmis.[1]

Kaip manoma, Paukščių Take yra mažiausiai 100 milijardų žvaigždžių, o maksimaliai gali būti susitelkę iki 400 milijardų žvaigždžių, o kitais šaltiniais skelbiami dar didesni skaičiai.[2][3] Anot kosmoso tyrinėtojų, jeigu remiantis, kad Paukščių tako galaktikoje yra 200 milijardų žvaigždžių, tai vien tik joje potencialiai gali būti apie 11 milijardų tinkamų gyvybei Žemės dydžio planetų, o priskaičiuojant su raudonųjų nykštukių planetomis, šis skaičius padidėja iki 40 milijardų.[4]

Artimiausios nuo Žemės Paukščių Tako palydovinės nykštukinės galaktikos, atitinkamai esančios už 0,025 ir iki 0,081 šviesmečių yra šios: Dydžiojo Šuns,[5] Drakono I, Tukano III, Seque 1, Šaulio.

EtimologijaKeisti

Ši galaktika daugeliu kalbų vadinama Pieno Taku (lot. Via lactea, latv. Piena Ceļš, angl. Milky Way), bet graikų kalba vadinama Pieno Ratu (γαλαξίας κύκλος / „Galaxias kyklos“).[6] Lietuviškasis Paukščių Tako pavadinimas siejamas su tuo, kad rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais jis driekiasi per dangų maždaug pietų kryptimi ir sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda paukščiai į šiltuosius kraštus.[7] Anot šaltinių, senovėje lietuviai paukščių taką vadindavo ir kitais pavadinimais – Gervių Takas, Žąsų Takas. Baltų religijoje plačiai žinomi tikėjimai į Dausas iškeliaujant Paukščių taku, net ir vadinamu Vėlių keliu.[8]

Pirmieji stebėjimaiKeisti

Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų. „Pieno kelias – rašė Ptolemėjas, – tai ne ratas, o zona, kuri visur balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda, ir taisyklinga: kinta jos spalva, plotis, žvaigždžių skaičius ir jų išsidėstymas. Kai kur Pieno Kelias skaidosi į dvi atšakas – šiek tiek sutelkus dėmesį, tai lengva pastebėti.“

Idėją, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugelio smulkių žvaigždžių, pirmasis iškėlė Demokritas, o pirmasis įrodė Galilėjas Galilėjus.

Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių Taką, įvairiai jį vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609 m.1610 m. žiemos, kai Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Taką sudaro nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių.

 
V. Heršelio 1785 m. pasiūlyta Paukščių tako formos hipotezė. Saulės sistema šioje schemoje pažymėta netoli centro.

Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą (pagal matomą žvaigždžių tankį įvairiose dangaus srityse) buvo Viljamas Heršelis.[9] Jo pasiūlytoje schemoje Saulės sistema yra netoli galaktikos centro. Heršelis taip pat spėjo, kad ūkai, panašūs į garsųjį Andromedos ūką, ko gero yra atskiros žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.

Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno kryptimi, kur Paukščių Takas ypač šviesus. Iškelta hipotezė, kad Galaktikos centre turėtų būti juodoji bedugnė. Tiesa tai, kad radijo bangos tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių radijo bangų šaltinių, kuriuos XX a. 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas Janskis.

SusidarymasKeisti

Paukščių Takas susidarė po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši progalaktika pradėjo suktis, o greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindiniai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad galaktikos, kurios besiformuodamos sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis.

2005 metais Spitzerio teleskopu gauti duomenys patvirtino dar 1980 metais keltas hipotezes, kad Paukščių Takas nėra tiesiog spiralinė galaktika, o yra skersinės spiralinės formos.[10] Paskutiniai galaktikų tyrimai rodo, jog skersė nėra kuo nors išskirtinis darinys. Jas turi beveik du trečdaliai stebimų spiralinių galaktikų.

CentrasKeisti

Šaulio žvaigždyno kryptimi, maždaug už 7,62±0,32 kpc nuo Saulės yra Galaktikos centras. Patį centrą supa elipsinės formos pūpsnis (dar vadinamas centriniu telkiniu), maždaug 4000 šviesmečių storesnis už galaktikos diską. Nors didžiąją dalį jo dengia tarpžvaigždiniai debesys, dalis centrinio telkinio matyti pro skaidresnę sritį, vadinamąjį Badės langą. Paties centro nematyti (jį gaubia tankūs dujų ir dulkių debesys), tačiau mokslininkai įvairiais prietaisais vis dėlto gali „prasiskverbti“ į galaktikos centrą. Jis sukasi greičiau nei visa likusi Paukščių Tako dalis. Centre – milijonai žvaigždžių, daugelis iš jų raudonosios arba geltonosios, todėl centras – gelsvas. Pagal centrinių objektų judėjimo dinamiką astronomai nustatė, kad pačiame Paukščių Tako centre yra itin masyvi juodoji bedugnė (~4 milijonų Saulės masių). Manoma, kad ji sutampa su objekto Šaulio A padėtimi. Galingi jos sukuriami magnetiniai laukai suformuoja neįprastus kosminius ūkus.

Spiralinės vijosKeisti

Ilgą laiką nuo 1950 m. buvo manoma, kad yra dvi spiralinės vijos, bet paskelbtais 2013 m. kiek ankstesnių darytų tyrinėjimų duomenimis, buvo teigiama esą yra keturios vijos.[11][12] Nepaisant ankstesnių tyrinėjimų, Paukščių Tako galaktikos vijų tikslus skaičius nežinomas, tačiau tarp kitų mažesnių vijų, kaip pagrindinės didžiausios yra išskiriamos dvi vijos - Persėjo ir Skydo, kurios jungiasi su galaktikos disko branduoliu. Daugelis mokslininkų dabar mano, kad spiralinės vijos gali būti neilgalaikės, o visą laiką formuojasi ir keičiasi dėl galaktinio disko sukimosi įtakos, kurios vėliau galimai išnyksta ir persiformuoja kitomis konfiguracijomis. Anot mokslininkų, taip pat gali atsirasti papildomos vijos po Paukščių Tako susidūrimo su nykštukinėmis palydovinėmis galaktikomis, kurios laiko bėgyje dėl galaktikos disko suskimosi gali tapti nauja vija, ar esamos vijos atšaka[13]

Saulės sistema randasi Oriono vijoje (Oriono žvaigždynas), kuri yra tarp Šaulio vijos (Šaulio žvaigždynas) ir Persėjo vijos (Persėjo žvaigždynas).

 
Paukščių Tako galaktikos vijų schema
Šiuo metu išskiriamos šios Paukščių Tako galaktikos spiralinės vijos ir šakos:
Spalva Vijų lietuviški pavadinimai Vijų angliški pavadinimai
žalsvamelsvė Artimoji 3 parsekų vija ir Persėjo vija Near 3 kpc Arm ir Perseus Arm
mėlyna Matuoklės vija ir Išorinė vija (kartu su tęsiniu atrasta 2004 m.) Norma Arm ir Outer Arm
žalia Skydo vija Scutum–Centaurus Arm
raudona Šaulio vija Carina-Sagittarius Arm
mažiausiai yra dar dvi nedidelės vijos ar jų šakelės, įskaitant:
oranžinė Oriono vija (joje yra ir mūsų Saulė su planetų sistema) Orion–Cygnus Arm
Kartais išskiriama Tolimoji 3 parsekų vija (Far 3kpc Arm)[14], kuri nuo lentelės į kairę esančiame paveiksliuke neparodyta.

ŽvaigždynaiKeisti

Paukščių Tako žvaigždynai:

Dydžio palyginimasKeisti

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti mūsų Galaktikos dydį, reiktų ją sumažinti santykiu 1:1017. Tada 10 šviesmečių prilygtų maždaug 1 metrui. Visos Galaktikos skersmuo būtų maždaug 10 km, o aukštis vidutiniškai 1 km. Kiekviename kubiniame metre būtų vidutiniškai 3 žvaigždės. (Žvaigždes būtų galima įsivaizduoti kaip snaiges pūgos sūkuryje.) Mūsų Saulė būtų 10 nm dydžio, taigi, mažesnė už virusą. Plutono orbitos skersmuo būtų maždaug 0,1 mm. Taigi, ji būtų ties regėjimo riba.

 
Dalies Paukščių Tako fotomozaika

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. esa.int / Anatomy of the Milky Way | Date: 01 August 2016
  2. nasa.gov / How Many Stars in the Milky Way?; By Maggie Masetti, July 22, 2015
  3. space.com / How many stars are in the Milky Way?; By Elizabeth Howell | June 09, 2021
  4. latimes.com / Milky Way may host billions of Earth-size planets | 2013-11-04
  5. nasa.gov / The Nearest Galaxies
  6. science.org.au / Starry starry night: looking up at the Milky Way
  7. Jokūbas Sūdžius. Paukščių Takas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-07-18.
  8. Jolanta Zabulytė. Lietuviškų medinių kryžių paukščiai: reikšmės interpretacijos. Liaudies kultūra. 2006. Nr. 5. P. 22–37. ISSN 0236–0551
  9. William Herschel (1785) "On the Construction of the Heavens, " Philosophical Transactions of the Royal Society of London, 75 : 213–266. Taip pat žr:
  10. McKee, Maggie (August 16, 2005). „Bar at Milky Way's heart revealed“. New Scientist. Nuoroda tikrinta 2007-05-09. 
  11. oup.com / The RMS survey: galactic distribution of massive star formation; J. S. Urquhart, C. C. Figura, T. J. T. Moore, M. G. Hoare, S. L. Lumsden, J. C. Mottram, M. A. Thompson, R. D. Oudmaijer. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society, Volume 437, Issue 2, 11 January 2014, Pages 1791–1807 | Published: 14 November 2013
  12. sci-news.com / Milky Way Galaxy Has Four Spiral Arms, New Study Confirms | Dec 29, 2013
  13. space.com / Why does the Milky Way have spiral arms? New Gaia data are helping solve the puzzle; The European Gaia mission keeps uncovering the mysteries of the Milky Way. By Tereza Pultarova | July 30, 2021
  14. nasa.gov / The Milky Way Galaxy; Source: NASA/JPL-Caltech/R. Hurt (SSC/Caltech) | Published: November 8, 2017

NuorodosKeisti


 

Vikiteka