Paukščių Takas

Paukščių Takas – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu, dažniausiai vasarą. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema – spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos (vadinamos Paukščių Tako Galaktika) pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje.

Spėjama Paukščių Tako forma plokštumoje.
Paukščių Tako struktūra su vijomis ir Saulės sistemos padėtimi
Paukščių Tako galaktikos struktūra žvelgiant iš šono su iš galaktikos centro pakylusiu gama spindulių burbulu. Saulės sistemos lokacija pavaizduota esanti tarp galaktikos centro ir pakraščio

Paukščių Tako galaktikos skersmuo yra apie 100 000 šviesmečių, o Saulės sistema yra maždaug tarp galaktikos centro ir pakraščių. Žvelgiant iš šono, centrinė galaktikos dalis yra maždaug 3000 šviesmečių su senesnėmis žvaigždėmis, o jo periferijos maždaug 700 šviesmečių storio diskas su jaunesnėmis žvaigždėmis.[1]

Kaip manoma, Paukščių Take yra mažiausiai 100 milijardų žvaigždžių, o maksimaliai gali būti susitelkę iki 400 milijardų žvaigždžių, o kitais šaltiniais skelbiami dar didesni skaičiai.[2][3] Anot kosmoso tyrinėtojų, jeigu remiantis, kad Paukščių tako galaktikoje yra 200 milijardų žvaigždžių, tai vien tik joje potencialiai gali būti apie 11 milijardų tinkamų gyvybei Žemės dydžio planetų, o priskaičiuojant su raudonųjų nykštukių planetomis, šis skaičius padidėja iki 40 milijardų.[4]

Idėją, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugelio smulkių žvaigždžių, pirmasis iškėlė Demokritas, o pirmasis įrodė Galilėjas Galilėjus.

Dydžiojo Šuns,[5] Drakono I, Tukano III, Seque 1, Šaulio yra artimiausios nuo Žemės nykštukinės Paukščių Tako palydovinės galaktikos, atitinkamai esančios už 0,025 ir iki 0,081 šviesmečių.

EtimologijaKeisti

Ši galaktika daugeliu kalbų vadinama Pieno Taku (lot. Via lactea, latv. Piena Ceļš, angl. Milky Way), bet graikų kalba vadinama Pieno Ratu (γαλαξίας κύκλος / „Galaxias kyklos“).[6] Lietuviškasis Paukščių Tako pavadinimas siejamas su tuo, kad rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais jis driekiasi per dangų maždaug pietų kryptimi ir sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda paukščiai į šiltuosius kraštus.[7] Anot šaltinių, senovėje lietuviai paukščių taką vadindavo ir kitais pavadinimais – Gervių Takas, Žąsų Takas. Baltų religijoje plačiai žinomi tikėjimai į Dausas iškeliaujant Paukščių taku, net ir vadinamu Vėlių keliu.[8]

Pirmieji stebėjimaiKeisti

Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų. „Pieno kelias – rašė Ptolemėjas, – tai ne ratas, o zona, kuri visur balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda, ir taisyklinga: kinta jos spalva, plotis, žvaigždžių skaičius ir jų išsidėstymas. Kai kur Pieno Kelias skaidosi į dvi atšakas – šiek tiek sutelkus dėmesį, tai lengva pastebėti.“

Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių Taką, įvairiai jį vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609 m. – 1610 m. žiemos, kai Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Taką sudaro nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių.

 
V. Heršelio 1785 m. pasiūlyta Paukščių tako formos hipotezė. Saulės sistema šioje schemoje pažymėta netoli centro.

Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą (pagal matomą žvaigždžių tankį įvairiose dangaus srityse) buvo Viljamas Heršelis.[9] Jo pasiūlytoje schemoje Saulės sistema yra netoli galaktikos centro. Heršelis taip pat spėjo, kad ūkai, panašūs į garsųjį Andromedos ūką, ko gero yra atskiros žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.

Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno kryptimi, kur Paukščių Takas ypač šviesus. Iškelta hipotezė, kad Galaktikos centre turėtų būti juodoji bedugnė. Tiesa tai, kad radijo bangos tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių radijo bangų šaltinių, kuriuos XX a. 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas Janskis.

SusidarymasKeisti

Paukščių Takas susidarė po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši progalaktika pradėjo suktis, o greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindiniai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad galaktikos, kurios besiformuodamos sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis.

2005 metais Spitzerio teleskopu gauti duomenys patvirtino dar 1980 metais keltas hipotezes, kad Paukščių Takas nėra tiesiog spiralinė galaktika, o yra skersinės spiralinės formos.[10] Paskutiniai galaktikų tyrimai rodo, jog skersė nėra kuo nors išskirtinis darinys. Jas turi beveik du trečdaliai stebimų spiralinių galaktikų.

ŽvaigždynaiKeisti

Žvaigždynai, per kuriuos eina Paukščių Takas:

Spiralinės vijosKeisti

Paukščių Tako spiralinėje galaktikoje yra keturios spiralinės vijos.[11][12] Saulės sistema randasi Oriono vijoje (Oriono žvaigždynas), esančioje tarp Šaulio (Šaulio žvaigždynas) ir Persėjo (Persėjo žvaigždynas) spiralinių vijų.

CentrasKeisti

Šaulio žvaigždyno kryptimi, maždaug už 7,62±0,32 kpc nuo Saulės yra Galaktikos centras. Patį centrą supa elipsinės formos pūpsnis (dar vadinamas centriniu telkiniu), maždaug 4000 šviesmečių storesnis už galaktikos diską. Nors didžiąją dalį jo dengia tarpžvaigždiniai debesys, dalis centrinio telkinio matyti pro skaidresnę sritį, vadinamąjį Badės langą. Paties centro nematyti (jį gaubia tankūs dujų ir dulkių debesys), tačiau mokslininkai įvairiais prietaisais vis dėlto gali „prasiskverbti“ į galaktikos centrą. Jis sukasi greičiau nei visa likusi Paukščių Tako dalis. Centre – milijonai žvaigždžių, daugelis iš jų raudonosios arba geltonosios, todėl centras – gelsvas. Pagal centrinių objektų judėjimo dinamiką astronomai nustatė, kad pačiame Paukščių Tako centre yra itin masyvi juodoji bedugnė (~4 milijonų Saulės masių). Manoma, kad ji sutampa su objekto Šaulio A padėtimi. Galingi jos sukuriami magnetiniai laukai suformuoja neįprastus kosminius ūkus.

Dydžių palyginimasKeisti

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti mūsų Galaktikos dydį, reiktų ją sumažinti santykiu 1:1017. Tada 10 šviesmečių prilygtų maždaug 1 metrui. Visos Galaktikos skersmuo būtų maždaug 10 km, o aukštis vidutiniškai 1 km. Kiekviename kubiniame metre būtų vidutiniškai 3 žvaigždės. (Žvaigždes būtų galima įsivaizduoti kaip snaiges pūgos sūkuryje.) Mūsų Saulė būtų 10 nm dydžio, taigi, mažesnė už virusą. Plutono orbitos skersmuo būtų maždaug 0,1 mm. Taigi, ji būtų ties regėjimo riba.

 
Dalies Paukščių Tako fotomozaika

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. esa.int / Anatomy of the Milky Way | Date: 01 August 2016
  2. nasa.gov / How Many Stars in the Milky Way?; By Maggie Masetti, July 22, 2015
  3. space.com / How many stars are in the Milky Way?; By Elizabeth Howell | June 09, 2021
  4. latimes.com / Milky Way may host billions of Earth-size planets | 2013-11-04
  5. nasa.gov / The Nearest Galaxies
  6. science.org.au / Starry starry night: looking up at the Milky Way
  7. Jokūbas Sūdžius. Paukščių Takas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-07-18.
  8. Jolanta Zabulytė. Lietuviškų medinių kryžių paukščiai: reikšmės interpretacijos. Liaudies kultūra. 2006. Nr. 5. P. 22–37. ISSN 0236–0551
  9. William Herschel (1785) "On the Construction of the Heavens, " Philosophical Transactions of the Royal Society of London, 75 : 213–266. Taip pat žr:
  10. McKee, Maggie (August 16, 2005). „Bar at Milky Way's heart revealed“. New Scientist. Nuoroda tikrinta 2007-05-09. 
  11. oup.com / The RMS survey: galactic distribution of massive star formation; J. S. Urquhart, C. C. Figura, T. J. T. Moore, M. G. Hoare, S. L. Lumsden, J. C. Mottram, M. A. Thompson, R. D. Oudmaijer. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society, Volume 437, Issue 2, 11 January 2014, Pages 1791–1807 | Published: 14 November 2013
  12. sci-news.com / Milky Way Galaxy Has Four Spiral Arms, New Study Confirms | Dec 29, 2013

NuorodosKeisti

 

Vikiteka