Įvardžiuotinės formos

Įvardžiuotinės formos – kokybinių būdvardžių, pažyminiu einančių ir sudaiktavardėjusių dalyvių, kelintinių skaitvardžių, tam tikrų parodomųjų ir savybinių įvardžių formos, pagal funkciją santykiaujančios su tų pačių žodžių paprastosiomis formomis. Iš indoeuropiečių kalbų tik baltų ir slavų kalbos vartoja įvardžiuotines formas, jei nepaisytume panašių, bet ne tapačių darinių indoiranėnų kalbose.

Daryba ir vartosena

Baltų kalbos

Lietuvių kalboje įvardžiuotinės formos sudaromos iš paprastųjų prie jų galūnės pridedant įvardžio jis, ji (< ide. *i̯o-) atitinkamų linksnių formas (baltas + jis > baltasis, balto+ jo > baltojo, balta(m) + jam > baltajam ir kt.). Baltų kalbose priaugdamas įvardis apsaugojo galūnes nuo trumpėjimo: lietuvių baltà, bet baltó-ji (liet. o < ā), bálta, bet baltą́-ja (čia liet. -a < -ą), báltas, bet baltą́s-ias (čia liet. -as < -ąs) ir kt. Panašiai vyko ir latvių kalboje, tik neretai apsaugojęs galūnes įvardis vėliau nukrito: balta 't. p.', bet baltā 'baltoji' (čia latv. -a < -ā), baltu 'baltą', bet baltuo 'baltąją' (čia latv. -u < -uo), baltas 't. p.', bet baltās 'baltąsias' (čia latv. -as < -ās), baltu 'baltų', bet baltuo 'baltųjų' (čia latv. -u < -uo) ir kt. Nenukritę įvardžiai jis 't. p.', jī 'ji' matyti linksniuose balta-jai 't. p.', balta-jam 't. p.', balta-jā' 'baltojoje / baltajame', balta-jām 'baltosioms', balta-jiem 'baltiesiems', balta-jās 'baltosiose', balta-juos 'baltuosiuose' (įprastinėje latvių rašyboje dvibalsis uo žymimas raide o). Įvardžiai jis, jī bendrinėje latvių kalboje savarankiškai nebevartojami, išlikę tik įvardžiuotinėse formose, tačiau jie išsaugoti latgalių tarmėje: jis, jei < jī. Įvardžiuotinių formų būta ir prūsų kalboje (prūs. pirmo-i 'pirmoji' (< *pirmū-i) < *pirmā-i̯ī), tik jos paliudytos šykščiai, nes vertėjus veikė vokiškas originalas ir jie tik iš dalies atspindėjo gyvąją prūsų kalbos vartoseną.

Geriausiai įvardžiuotinės formos išlikusios lietuvių kalboje. Būdvardžių ir dalyvių įvardžiuotinės ir paprastosios formos sudaro apibrėžtumo / neapibrėžtumo priešpriešą, kur įvardžiuotinės formos yra žymėtas narys – žymi apibrėžtą, žinomą daiktą, o paprastosios – nežymėtas, tik nusako daikto ypatybę, apibrėžtumo nežymi (plg. Paduok baltąjį puodelį – tam tikrą mums žinomą puodelį, ir Paduok baltą puodelį – bet kokį baltos spalvos puodelį). Daiktai iš kitų išskiriami ir apibrėžiami pagal žymimos ypatybės išskirtinai didelį kiekį (didžioji knyga), priešinant ypatybes (senoji ir naujoji bažnyčia), nurodant specifiką (migdomieji vaistai) arba įvardijant jau žinomo daikto ypatybę (stebuklingoji lazdelė, kai žinoma, kad ji stebuklinga). Lygiai taip pat išskiriant daiktus iš kitų įvardžiuotinės formos žymi ir daiktų rūšį (saldžioji paprika). Šios formos ne tik apibrėžia, bet ir akcentuoja – žymi būdingą ypatybę ar ypatybės gausumą ir dažnai taikomos meninėje kalboje (jaunasis bernelis, žalioji girelė, mano mergelė eikliųjų (labai eiklių) žingsnelių). Įvardžių ir skaitvardžių įvardžiuotinės formos paprastai tik pabrėžia (pabrėžiamas, iškeliamas žymimasis daiktas ar skaičius); parodomųjų įvardžių ir asmeninio jis vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko įvardžiuotinės formos kaip tik ir sudaromos su pabrėžiamąja dalelyte ‑ai (tasai, jisai). Baltų kalbų įvardžiuotinės ir neįvardžiuotinės formos apibrėžtumo / neapibrėžtumo atžvilgiu vartojamos panašiai, kaip artikelius turinčiose kalbose vartojami žymimieji ir nežymimieji artikeliai (vokiečių žymimieji der, die, das, nežymimieji ein, eine, anglų žymimasis the, nežymimasis a): liet. mažoji mergaitė, latv. mazā meitene atitinka vok. das kleine Mädchen, angl. the little girl, o liet. maža mergaitė, latv. maza meitene – vok. ein kleines Mädchen, angl. a little girl.

Slavų kalbos

Slavų kalbose įvardžiuotinės formos sudarytos įvardžius jungiant ne prie galūnės, o prie kamiengalio, neįtraukiant galūnės priebalsio. Šie priaugantys įvardžiai slavų prokalbėje turėjo formas *jь 'jis', *ja 'ji', bevardė g. *je 'tai' (plg. rus. белы-й (bely-j) 'baltas', бела-я (bela-ja) 'baltà', бело-е (belo-je) 'bálta'). Iš visų slavų kalbų geriausiai įvardžiuotinių ir neįvardžiuotinių formų linksniavimo skirtumas išlaikytas serbų-kroatų ir slovėnų kalbose. Daugelio slavų kalbų įvardžiuotinės formos savo specifinių semantinių funkcijų nebeturi, jų vartosena nuo paprastųjų formų skiriasi tik sintaksine funkcija: įvardžiuotinės formos vartojamos tada, kai jos eina pažyminiu ir jokios apibrėžiamosios, išskiriamosios reikšmės neturi (rus. бела-я стена (bela-ja stena) reiškia tiesiog 'balta siena'), o paprastosios formos pasitelkiamos kaip vardinė tarinio dalis (rus. стена бела (stena bela) 'siena (yra) balta'). Neretai slavų įvardžiuotinės formos vadinamos ilgosiomis, o paprastosios – trumposiomis.

Indoiranėnų kalbos

Panašią, kaip baltų kalbose, apibrėžiamąją paskirtį turi iš to paties indoeuropiečių įvardžio *i̯o‑ kilę indoiranėnų įvardžiai: Avestos kalboje įvardis yō pasitelkiamas kaip žymimasis artikelis prie daiktavardžių ir būdvardžių (Daēūm yim Apaošəm 'Daevą Apaošą', pažodžiui 'Daevą kurį Apaošą'; šyaoδanāiš yāiš vahištāiš 'geriausiaisiais darbais', pažodžiui 'darbais kuriais geriausiais'). Ir senojoje lietuvių kalboje įvardis galėjo jungtis prie daiktavardžio (dangujęjis 'dangiškasis', t. y. 'tas, kuris danguje'), jis buvo paslankus, galėjo būti vartojamas prieš būdvardiško žodžio šaknį (pa-jo-prasto 'paprastojo', nu-jam-liūdusiam 'nuliūdusiajam', pra-jis-puolęs 'prapuolusysis').