William Makepeace Thackeray
| Viljamas Meikpisas Tekerėjus angl. William Makepeace Thackeray | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1811 m. liepos 18 d. Kalkuta, Britų Indija |
| Mirė | 1863 m. gruodžio 24 d. (52 metai) Londonas, Jungtinė Karalystė |
| Tautybė | anglas |
| Veikla | romanistas satyrikas |
 Vikiteka |
William Makepeace Thackeray |
| Parašas | |
| |
Viljamas Meikpisas Tekerėjus (angl. William Makepeace Thackeray, 1811 m. liepos 18 d. – 1863 m. gruodžio 24 d.) – anglų ir pasaulinės literatūros satyrikas. Jo vardas minimas su Juvenalio, Fr. Rablė, Dž. Svifto, M. Saltykovo-Ščedrino, B. Šo ir kitais vardais. V. M. Tekerėjus buvo ne tik satyrikas, bet ir rašytojas, publicistas, eseistas, poetas, grafikas, karikatūristas, literatūros kritikas – vienas ryškiausių Viktorijos epochos menininkų intelektualų.
Priskiriamas prie XIX a. anglų realistinės literatūros klasikų, vadinamų karalienės Viktorijos epochos romano teisėtais ir tikraisiais monarchais. Kūriniuose vaizduodamas visuomeninis, kultūrinis, istorinis šalies gyvenimas, įvairių klasių ir luomų papročiai, tyrinėjama „Anglijos sąlygos“, socialinės, politinės ir dorovinės doktrinos, asmenybės ir visuomenės santykiai, kaip tai darė Stendalis ir Onorė de Balzakas Prancūzijoje, Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus ir Ivanas Turgenevas Rusijoje.
„Viktorianizmo“ atstovas
redaguoti
„Viktorianizmas“ – tai ne tik karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis (1837–1901), bet ir politinė, ekonominė, visuomeninė ir kultūrinė sąvoka. Po pramonės revoliucijos XVIII a. antrojoje pusėje, po Napoleono karų Britanija iškilo kaip ekonomiškai stipriausia, labiausiai urbanizuota, didžiausia ir turtingiausia kolonijinė pasaulio valstybė. Viktorijos valdymo laikotarpis – labai spartaus technikos progreso, gamtos, politinės ekonomijos, sociologijos, istorijos ir kitų mokslų raidos, kultūros, literatūros (realizmo, neoromantizmo) – ypač romano – klestėjimo epocha.
Gyvas būdamas ir dar kokius tris ar keturis dešimtmečius po savo mirties „Viktorijos romano“ imperiją Tekerėjus buvo pasidalijęs su Čarlzu Dikensu[1]. Šios „dalybos“ įvyko 1848 m., išėjus romanui „Tuštybės mugė“, kuris Tekerėjų išgarsino abiejose Atlanto pusėse, padarė jį turtingu žmogumi. Tekerėjaus vardas automatiškai asocijuojasi su dviem garsiausiais jo romanais – „Snobų knyga“ ir „Tuštybės mugė“, tačiau tai tik dalinis šio autoriaus talento atspindys.
Asmeninis gyvenimas
redaguoti
Viljamas Tekerėjus gimė Kalkutoje, Indijoje anglų kolonijinio tarnautojo šeimoje. Šešerių metų Viljamas buvo atvežtas į Angliją. Čarterhauze, uždaroje Londono mokykloje, skirtoje privilegijuotiesiems, pradėjo piešti, rašyti eilėraščius. 1828–1830 m. studijavo Kembridže, tačiau bodėjosi universiteto rutina, matematikos, antikos klasikų bei mirusių kalbų mokymusi. 1830 m. praleido Vokietijoje, Veimare, lankėsi aristokratų salonuose, teatre, Gėtės šeimoje. Grįžęs namo, dar tris ar keturis semestrus mokėsi Kembridže. 1832 m. išvyko į Paryžių, po to į Romą, studijuoti meno, piešimo. Tekerėjus tapo puikiu grafiku, karikatūristu, savo paties knygų iliustratoriumi. Piešiniai yra savitai ironiški ir psichologiniai jo literatūrinių tekstų paaiškinimai. Šiandien žinoma apie du tūkstančius V. M. Tekerėjaus piešinių, kurie yra vieni ryškiausių XIX a. anglų grafikos bei knygų iliustravimo meno pavyzdžių.
Paryžiuje Tekerėjus išgyveno iki 1837 m., bet ir vėliau labai dažnai, gan ilgam atvykdavo vienas ar su šeima. 1836 m. Tekerėjus vedė, tačiau po ketverių metų jo žmona išprotėjo. Rašytojas nuoširdžiai rūpinosi ligone, kuri tapo daugelio gerų, silpnų ir bejėgių Tekerėjaus herojų prototipu.
Kūrybos bruožai
redaguoti
Satyrikas, parodistas, karikatūristas, pesimistas, kartais savo kūriniuose cinikas. Tekerėjus buvo liberalių respublikoniškų pažiūrų, pakantus, kantrus, taktiškas, kolegiškas, aukštos vidinės kultūros, intelektualus žmogus. Jis padėjo jauniems menininkams, globojo senus aktorius ir dailininkus. Savo išsilavinimu, gyvensena, kultūra atitiko Viktorijos epochos džentelmeno etaloną. Tačiau šis Viktorijos epochos džentelmenas buvo ir griežčiausias tos epochos visuomenės moralės kritikas bei teisėjas.
Tekerėjaus laiškai, dienoraščiai, kritikos straipsniai, paskaitos apie literatūrą, atskiri apmąstymai romanuose, pagaliau įvairiažanrė kūryba – proza, poezija, grafika – leidžia susidaryti gan vientisą jo estetinių, etinių bei filosofinių pažiūrų vaizdą.
Autorius savo kūryboje vaizdavo Anglijos visuomenės viduriniąsias klases bei aukštuomenę, kritikavo Anglijos kastų sistemą, brutalumą, vulgarumą, dažnai slepiamus po didinga išore ar kitokia kauke. Jį buvo užvaldžiusi snobizmo tema, kaip sakė pats rašytojas. Tekerėjus įtvirtino Europos kalbose sąvokas „snobas“, „snobizmas“ tokia prasme, kokia mes vartojame jas šiandien, nors žodis „snobas“ buvo žinomas dar prieš Tekerėjų. Apnuoginti snobizmą, veidmainiavimą, parodyti jų priežastis – beveik visų jo brandžiųjų kūrinių tikslas[2]. Gyvenimo, kaip tuštybės mugės, loterijos, gyvenimo, kaip lėlių teatro vaidinimo, žmogaus, kaip marionetės, ir kitos metaforos į mūsų vartoseną yra atėjusios ir per W. M. Tekerėjų, ir iš jo pasekėjų.
Žymiausi kūriniai
redaguoti
„Snobų knyga“ (The book of Snobs, 1846–1847) – vienintelė snobizmo „enciklopedija“ Europos literatūroje, anglų papročių, politinio, prekybinio, akademinio, karinio, šeimyninio, asmeninio ir kt. gyvenimo satyra, puikiai nupieštų satyrinių tipų ir portretų knyga. Rašytojas apžvelgia anglų visuomenę nuo viršūnių iki apačių, aprėpdamas luomus, klases, profesijas, partijas, bažnyčios atstovus, įvairių polinkių bei įpročių asmenis, apibendrina tikro gyvenimo aktus, reiškinius. Visur jis mato snobizmo epidemijos požymių. „Snobas – tai tas, kas niekingai žavisi niekingais dalykais“, – rašo Tekerėjus savo kūrinyje. Sąvoka „snobas“ autoriaus kūryboje yra ne tik dorovinės, bet ir socialinės bei istorinės sąvokos.
„Snobų knygos“ svarbiausios metaforos išplėtotos romane „Tuštybės mugė“ (Vanity fair, A novel without a hero, 1847–1848), viename didžiausių Europos realizmo kūrinių, kuriame anglų buržuazinės aristokratinės visuomenės ydos, snobizmas, parazitizmas yra aštrios Tekerėjaus kritikos, ironijos, sarkazmo objektas. Pats autorius įvardija, jog knyga „Tuštybės mugė“ neturi herojaus, taip yra dėl to, kad tuštybės mugėje jo negali būti, nes čia visi – aplinkybių vergai. Kūrinio pavadinimas ir paantraštė išreiškia šališką ir pesimistišką autoriaus požiūrį į visuomenę ir gyvenimą.
Bibliografija
redaguoti- The Yellowplush Papers (1837)
- Catherine (1839-40)
- A Shabby Genteel Story (1840)
- The Irish Sketchbook (1843)
- The Luck of Barry Lyndon (1844)
- The Book of Snobs (Snobų knyga) (1848)
- Vanity Fair (Tuštybės mugė) (1848)
- Pendennis (1848–1850)
- Rebecca and Rowena (1850)
- The Paris Sketchbook (1852)
- Men’s Wives (1852)
- The History of Henry Esmond (1852)
- The Newcomes (1855)
- The Rose and the Ring (1855)
- The Virginians (1857–1859)
- The Adventures of Philip (1862)
- Denis Duval (1864)
- Sketches and Travels in London
- Notes of a Journey from Cornhill to Grand Cairo
- Stray Papers: Being Stories, Reviews, Verses, and Sketches (1821–1847)
- Literary Essays
- English Humourists
- Four Georges
- Lovel the Widower
Išnašos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- Viljamas Meikpisas Tekerėjus. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, T. 11 (Šternbergo-Vaisius), 1983.
- V. M. Tekerėjus. Tuštybės mugė II. Vilnius, 1990.
