Vladas Mongirdas
| Vladas Mongirdas lenk. Władysław Mongird | |
|---|---|
| Mongirdai | |
| |
| Wadwicz | |
| Gimė | 1877 m. gegužės 6 d. Notiškė |
| Mirė | 1960 m. sausio 23 d. (82 metai) Kėdainiai |
| Tėvas | Jonas Mongirdas |
| Motina | Olimpija Šalkauskaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena Malevskaitė |
Vladas Jonas Mongirdas (lenk. Władysław Jan Mongird, 1877 m. gegužės 6 (18) d. Notiškės palivarke, Kartenos vls., Telšių aps., Kauno gub. – 1960 m. sausio 23 d. Kėdainiuose) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, Wadwicz (Žuvų) herbo atstovas, gydytojas, rašytojas, Lietuvos kariuomenės karys savanoris, Sibiro tremtinys.
Biografija
redaguotiKilęs iš Lietuvos bajorų Mongirdų giminės Mišučių šakos. Tėvas Jonas Viktoras Benediktas Mongirdas. Motina Olimpija Šalkauskaitė. Brolis Vytautas Juozapas Mongirdas.
Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Mintaujos gimnazijoje, dalyvavo lietuvių moksleivių ratelių veikloje. Vėliau Maskvos universitete studijavo mediciną, dalyvavo slaptos lietuviškos studentų draugijos veikloje, buvo jos valdybos pirmininkas.[1]
1899 m. su kitais lietuviais inteligentais pastatė Palangoje pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame vaidino Bekampį.[2] Po šio debiuto Vladas Mongirdas, Augustinas Janulaitis, Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė ir Povilas Višinskis pasiryžo su šiuo spektakliu aplankyti Liepoją, Mintaują, Šiaulius. 1900 m. sausio mėnesį „Ameriką pirtyje“ jie suvaidino Liepojoje.[3], tačiau netrukus susigriebę rusų valdžios pareigūnai nebeleido daugiau statyti viešų lietuviškų vaidinimų, atėmė anksčiau išduotą leidimą, o aktyviausius vaidintojus, tarp jų ir studentą Vladą Mongirdą, pasodino į kalėjimą.
Po kiek laiko jis buvo paleistas, tačiau už lietuvišką veiklą nubaustas administracine tvarka ir ištremtas 2 metams į Armavirą (Šiaurės Kaukazas). Iš ten lietuvių laikraščiams rašė eilėraščius ir apysakas, 1904 m. sukūrė dramą „Kovoje už laisvę“.[4] Medicinos studijas tęsė Tomske, o grįžęs iš tremties – baigė 1906 m. Maskvoje.
1914 m. įsikūrė žmonos paveldėtame Aukštadvario dvare, vertėsi gydytojo praktika. Nepamiršo ir visuomeninės veiklos: rūpinosi švietimo, kultūros ir lietuvybės reikalais, išrašinėjo valstiečiams ir platino jų tarpe lietuvišką spaudą, atstovavo Aukštadvario valsčiaus lietuvius 1917 m. rugsėjo 18-rugsėjo 22 d. Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Valstybės Tarybą.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kartu su provizoriumi Č. Budrevičiumi paruošė mokomąjį leidinį „Apie vidurių šiltinę, kruvinąją ir kolerą. Trumpi praktiški patarimai dezinfekatoriams“, kurį 1919 m. balandžio 12 d. Kaune išleido Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas.
Išėjęs į atsargą, Aukštadvaryje vertėsi gydytojo praktika, augino upėtakius, bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ ir kituose spaudos leidiniuose.
1941 m. birželio 14 d. su sūnaus Tado Mongirdo šeima buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą.[5] 1957 m. balandžio 4 d. paleistas. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, gyveno Kėdainiuose.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Mongirdas Vladas. - Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1959. - T. 13. - P. 188
- ↑ Gabrielė Petkevičaitė. Iš mūsų vargų ir kovų. - Kaunas, 1927. - P. 29–33
- ↑ Tėvynės sargas. - 1900. - Nr. 2-3. - P. 75–76
- ↑ Vytautas Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas. - Vilnius, 1987. - P. 127
- ↑ Ištremtųjų lietuvių sąrašas (sud. L. Kerulis). - Čikaga, 1981. - P. 282
Lietuvos gyventojų genocidas, 1939-1941 m. - Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centras, 1999. - T. 1 (A-Ž). - P. 580
- Helena Gładkowska. Statek życia Bronisława Mongirda przycumował w rodowym porcie // Kurier Wilenski. – 6 września 2008 r. – Nr. 171. – Str. 1, 8-9