Kusai (Vesnovas)
Kitos reikšmės – Kusai.
Kusai[2] (vok. Gut Kussen, nuo 1928 m. Kussen, 1945–1946 m. rus. Куссен, nuo 1946 m. Vesnovas, rus. Весново) – gyvenvietė Kaliningrado srities šiaurės rytinėje dalyje, 11 km į vakarus nuo Pilkalnio, prie Kusupės,[3] Krasnoznamensko rajone, nuo 2008 m. Vesnovo kaimo gyvenvietės centras.
| Kusai rus. Весново vok. Kussen | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Kaliningrado sritis
|
| Rajonas | Krasnoznamensko rajonas |
| Gyventojų | 771 |
| Pašto kodas | 238742 |
| Tel. kodas | +7 40164 |
 Vikiteka |
Kusai |
| Kirčiavimas | Kusai̇̃ [1] |
Istorija
redaguoti.png)
Minimi nuo 1540 m. Cussey, Cussunkiem, Cussen, vėliau Kussen pavadinimais. Vietovardis pavardinės kilmės (liet. Kusa, Kusas, Kusys, prūs. Kusse) arba pagal vandenvardį (Kusupė).[2] Gyvenvietė ėmė plėstis įsteigus valstybės dvarą. 1580 m. atidaryta pradžios mokykla. 1586 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. 1736 m. Kusų kaime gyveno 1 zalcburgiečių, 17 vokiečių ir 3 lietuvių šeimos, dvare – 2 zalcburgiečių ir 3 vokiečių šeimos.[4] 1785 m. Kusai buvo bažnytkaimis ir palivarkas su 2 vėjo malūnais ir 54 ugniakurais (gyvenamaisiais pastatais),[5] 1822 m. – bažnytkaimis ir palivarkas su 2 vėjo malūnais ir 412 gyventojų.[6] 1854 m. Kusų bažnytkaimyje ir dvare buvo 69 gyvenamieji pastatai ir 500 gyventojų.[7]
1879 m. Kusų dvaras valdė 232 ha žemės, iš jų 191 ha ariamos, 32 ha pievų ir ganyklų, 1 ha miško.[8] 1723–1818 m. priklausė Įsruties apskričiai, buvo Kusų domenų valsčiaus centras, 1818–1945 m. – Pilkalnio apskričiai, buvo 1874 m. įsteigto Kusų valsčiaus centras. Valsčiaus sudėtyje be kitų savivaldybių buvo ir Kusų kaimo bendruomenė bei dvaro apygarda; 1928 m. dvaro apygarda prijungta prie kaimo bendruomenės.[9] XX a. pr. Kusuose veikė pradžios mokykla, paštas, 2 vėjo malūnai, pieninė, svečių namai. Kusai garsėjo dideliais medžiais: prie bažnyčios augo 4 m apimties kamieno klevas, dvaro ir klebonijos soduose – ąžuolas ir liepos.[2]
Prie miestelio sovietinė valdžia įsteigė Dobrovolsko konclagerį, kuriame kalinta apie 3300 senųjų krašto gyventojų. XX a. antroje pusėje bažnytkaimis ir dvaras suniokoti, prie Kusų buvęs nadruvių pilkapynas suardytas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1736–1818 m. | Lietuvos departamentas | Prūsijos karalystė |
| 1818–1945 m. | Pilkalnio apskritis | Rytų Prūsijos provincija |
| 1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
| 1946–2008 m. | Vesnovo apylinkės centras Krasnoznamensko rajonas |
Kaliningrado sritis |
| nuo 2008 m. | Vesnovo kaimo gyvenvietės centras Krasnoznamensko municipalinis rajonas |
Kaliningrado sritis |
Gyventojai
redaguoti | ||||||
| 1905 m. | 1910 m.[10] | 1933 m.[11] | 1939 m. | 2010 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|
| 692 | 647 | 683 | 662 | 771 | ||
| ||||||
1539 m. kaime, pasak dokumento, gyveno 9 činšininkai, 1 kampininkas, 2 tarnai ir 2 samdiniai. Iki XVIII a. pradžios didžiosios vokiečių kolonizacijos beveik visi Kusų ir apylinkių gyventojai buvo lietuvininkai. Po jos, 1736 m. dešimtyje iš 15 Pilkalnio apskrities Kusų valsčiaus kaimų apsigyveno 64 kolonistų šeimos, lietuvininkų buvo 81 šeima (55,9 %). 1878 m. iš 5519 parapijiečių trečdalis (apie 1840 žmonių) save laikė lietuviais, 1902 m. jų liko 5,1 % (300 žm.). Dar 1921 m. pamaldos lietuvių kalba vykdavo 5 kartus per metus, nors konfirmacija lietuvių kalba nutraukta 1880 m.[12]
Žymūs žmonės
redaguotiKusuose dirbo arba gimė lietuvių raštijai nusipelnę dvasininkai:
- 1585–1595 m. kunigavo Mykolas Sapūnas, 1589 m. čia gimė jo sūnus Kristupas Sapūnas
- 1716–1751 m. kunigavo J. F. Pušys (Pusch)
Apylinkė
redaguoti 
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – patikslinti lietuviškus pavadinimus, koordinates Jei galite, sutvarkykite. |
Iki 2008 m. Vesnovo apylinkės (Весновский cовет) centras; apylinkės teritorijoje buvo šios gyvenvietės:[13][14]
Bažnyčia ir parapija
redaguoti
1565 m. pastatyta medinė fachverkinė bažnyčia su bokštu. 1743 m. bažnyčia perstatyta iš plytų ir lauko akmenų; bokštas liko medinis. 1790 m. rekonstruota: padidintas plotas (38 m ilgio, 12,5 m pločio), pietinės sienos vidury pristatytas prieangis, sutvirtintas bokštas.[15] Bokšto smaigalį puošė vėtrungė su bažnyčios perstatymo iniciatoriaus Frydricho Didžiojo inicialais „FR” ir data „1742”. Bažnyčios šoninės sienos turėjo po 7 langus, galinėje sienoje abipus altoriaus buvo dar po langą. Interjeras su plokščiomis lubomis ir galerijomis abejuose šonuose; abi galerijas ramstė po 7 kolonas.[16] Turėjo vargonus (pagaminti XVIII a. pr. vargonų meistro Johano Džošua Mozengelio (Johann Josua Mosengel) ir du varpus.
Sovietmečiu paversta sandėliu, sunyko. XX a. pab. ar XXI a. pr. įgriuvo stogas, XXI a. pr. – frontoninė siena.
Kusų parapija įkurta XVI a., 1818 m. buvo viena iš septynių parapijų, sudariusių naujai įkurtą Pilkalnio apskritį. 1939 m. Kusų parapijai priklausė kaimai ir dvarai:
| Pavadinimas lietuviškai | Vokiškai | Vokiškai nuo 1938 m. |
| Antmirėliai | Antmirehlen | Werben (nuo 1935 m.) |
| Bednoriai | Bednohren | Stahnsdorf |
| Belzai | Belsen | |
| Bludžiai | Bludszen | Vierhöfen |
| Bružai | Bruszen | Kiesfelde |
| Budžiūnai | Budszuhnen | Eschenhöhe |
| Būdupėnai | Budupönen | Buden |
| Daudai | Dauden | |
| Draugupėnai | Draugupönen | Deihornswalde |
| Dūdai | Duden | Dudenwalde |
| Eglininkai | Eggleningken | Kiefernberg |
| Eimeniškiai (Baltaduoniai) | Eymenischken-Baltadonen | Weizenfelde |
| Eimeniškiai (Vasokai) | Eymenischken-Wassaken | Stutbruch |
| Enskiškiai | Henskischken | Hensken |
| Geniškiai | Jänischken | Hansruh |
| Heinrichsfeldė | Heinrichsfelde | |
| Juodžiai | Jodszen | Ackermühle |
| Kalbasai | Kalbassen | Schwaighöfen |
| Kėkštai | Kögsten | Michelfelde |
| Kigiai | Kiggen | Steinershöfen |
| Kišai | Kischenbannies | Bühlerhof |
| Kusai | Kussen | |
| Laugaliai | Laugallen | Lorenzen |
| Mažieji Enskiškiai | Kleinhensken | |
| Meškupiai | Meschkuppen | Bärenhöfen |
| Minkštimai | Mingstimmen | Wiesenbrück |
| Minkštymėliai | Mingstimmehlen | Mingen |
| Račiai | Radszen | Radenau (nuo 1935 m.) |
| Septynliepiai | Septinlöpen | Siebenlinden (nuo 1928 m.) |
| Spuliai | Spullen | |
| Švarbaliai | Schwarballen | Grundweiler |
| Urblaukiai | Urblaugken | Urlau |
| Valindžiai | Wallindszen | Wallinden |
| Vasantkiemiai | Wassantkehmen | Wildnisrode |
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Kusai, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-09-06.
- ↑ Kusai (Vesnovas). Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 972
- ↑ Dr. Max Beheim-Schwarzbach, Friedrich Wilhelm's I. Colonisationswerk in Lithauen, p. 265, 288. Hartungsche Verlags-Druckerei, Königsberg 1879 (vok.)
- ↑ Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p. 80. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785 (vok.).
- ↑ Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T.3 (Kr – O), p. 50. Kümmel, Halle, 1822 (vok.)
- ↑ Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T.1 (A – K), p. 429. Baensch, Magdeburgas, 1854 (vok.)
- ↑ P. Ellerholz, H. Lodemann, Handbuch des Grundbesitzes im Deutschen Reiche, T.1, Das Konigreich Preussen, Sąs.3, Die Provinz Ostpreussen, p. 228, 229. Landwirthschaftlich-statistischen Bureaus, Berlynas, 1879 (vok.)
- ↑ Amtsbezirk Kussen, Territoriale Veränderungen in Deutschland und deutsch verwalteten Gebieten 1874–1945 (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-08-09.
- ↑ Pilkalnio apskrities kaimų sąrašas (1900 m.) vok.
- ↑ Pilkalnio apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok. Archyvuota kopija 2008-01-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Albertas Juška, Martynas Purvinas. Vesnovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 306 psl.
- ↑ Tradicinis lietuviškų Kaliningrado (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas, patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d.
- ↑ Zipplies, Helmut: Ortsnamenänderungen in Ostpreußen. Eine Sammlung nach dem Gebietsstand vom 31.12.1937 Selbstverlag des Vereins, Hamburg, 1983.
- ↑ Kusų parapija, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-09-06.
- ↑ Erwin Spehr, Die Kirche von Kussen und ihr Verfall, iš „Schloßberger Heimatbrief”, 2007 m., p. 78. Nuoroda tikrinta 2020-09-06.