Vandentiekio bokštas Šventojoje

Vandentiekis – vandens tiekimo sistema, sudaryta iš vienos ar kelių vandenviečių (vietų, iš kur imamas vanduo), vamzdynų ir vandens rezervuarų bei paskirstymo įrangos.[1] Vandentiekiu tiekiamas geriamas vanduo gyvenamiems namams ir pramonei. Egzistuoja ir techniniai vandentiekiai, kurie tiekia prastesnės kokybės vandenį gamybos poreikiams.

Šiais laikais vanduo paprastai imamas iš dviejų šaltinių tipų:

Vanduo iš vandenviečių į rezervuarus keliauja vamzdynais, kartais – kanalais. Prieš patekdamas į geriamo vandens vamzdynus vanduo yra valomas – pradžioje mechaniškai nufiltruojamos stambios dalelės, paskui – smulkios dalelės. Vanduo apdorojamas chloru (chloravimas), fluoru (fluoravimas) ar ozonu (ozonavimas), šios operacijos metu vanduo sterilizuojamas, suardoma dalis organinių priemaišų. Po to vanduo pakeliamas į aukštus rezervuarus, iš kur jis hidraulinio slėgio varomas savitaka teka vamzdynais į vartojimo vietas.

Senovės Romos vandentiekyje plačiai naudojo antžeminius kanalus, kurie slėnius ar panašias žemas vietas įveikdavo akvedukais.

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Vandentiekis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 660-661 psl.