Vaiguvos dvaras

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vaiguvos dvaras – dvaras, buvęs Vaiguvoje. Išlikęs dvaro svirnas

Istorija

Dvarą XV a. įkūrė žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila. Dvarą XV a. 2-ojoje pusėje valdė Žemaičių seniūnas J. Kęsgailaitis, vėliau sūnus Stanislovas, o 1498 m. Andrius Rukovičius. Jo laikais Vaiguvos dvaras turėjo duoti dešimtinę savo pajamų Kurtuvėnų bažnyčiai.

1531 m. Stanislovas Kęsgaila Vaiguvos dvarelį užrašė Kražių altarijai. Yra išlikęs Vaiguvos dvaro 1557 m. gegužės 16 d. inventorinis aprašymas ir įkainojimas. Tada Vaiguvą valdė Kristina Valentienė su dviem sūnumis. XIX a. Vaiguvos dvaras, kuriam priklausė 844 dešimtinės žemės, buvo Sirevičių nuosavybė.

Vaiguvos dvaras, vietinių gyventojų vadinamas Vaigos dvaru, kadaise buvęs žymios Šiukštų giminės nuosavybė. Kaip vieną paskutinių savininkių senieji gyventojai nurodo buvus Bobenskaitę. Šioji padovanojo dvarą vienuolynui.

Po vienuolyno uždarymo čia įkurti vaikų namai, sovietmečiu – prieglauda. Iš paties dvaro komplekso beveik nieko neišlikę. Dvarvietę žymi vien dar teberyški alėja bei ąžuolas, kadaise stovėjęs prie dvaro rūmų. Patys rūmai neišliko, sudegė apie 1975–1976 m. Tuo laikotarpiu juose veikė ligoninė. Tai buvo didelis, gražus dviejų aukštų medinis rūmas, prie kurio šliejosi kiti pastatai bei 100 ha žemės. Iš kitų pastatų išliko akmens mūro sandėlis. Vyskupo Pranciškaus Būčio atsiminimuose II tome rašoma, kad 1905 metais dvaras priklausė generolui Babianskiui, kuris Peterburge "tarnavo aukštame kariuomenės teisme". Generolas Babianskis pravedė Peterburgo lietuvių susirinkimą, kuris rinko atstovus į Vilniaus Didįjį lietuvių seimą. Anot, Pranciškaus Būčio : "Lenkai jį laikė savuoju žmogum, bet į šį susirinkimą jis atėjo, pareiškė esąs lietuvis ir lietuviškai patriotiškai kalbėjo".