Tūkstantis ir viena naktis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
„Tūkstantis ir viena naktis“ (arab. كتاب ألف ليلة وليلة = kitāb alf lailah wa-lailah, pers. هزار و یک شب = hazār-o-yak šab) – viduramžių arabų pasakų rinkinys, kurio šaltinis – IX a. persų pirklio „Tūkstantis pasakų“ vertimas. Pasakų rinkinys turėjo įtakos daugelio Azijos ir Europos tautų tautosakai bei literatūrai.
Manoma, kad rinkinio jungianti istorija apie Šacherezadą sugalvota tik XIV amžiuje.
Istorijos pradžioje neįvardintos salos tarp Indijos ir Kinijos karalius Šachrajaras, šokiruotas žmonos neištikimybės, ją nužudo. Manydamas, kad visos moterys yra neištikimos, liepia savo viziriui kasnakt atvesti jam vis po naują žmoną. Praleidęs su ja naktį, ryte karalius įvykdo egzekuciją. Tai tęsiasi, kol gudri vizirio dukra Šacherezada sukuria planą ir pasisiūlo tapti sekančia karaliaus žmona. Po vedybų kiekvieną naktį ji valandų valandas pasakoja istorijas, o auštant nutraukia jas nepabaigusi ir karalius norėdamas sulaukti pabaigos yra priverstas vis atidėti egzekuciją. Istorijos pabaigoje Šacherezada jau buvo pagimdžiusi karaliui tris sūnus, o tas, įsitikinęs žmonos ištikimybe, atšaukė savo įsaką.
Pasakojamos istorijos yra labai įvairios – istoriniai pasakojimai, tragedijos, komedijos, poemos, meilės istorijos, musulmonų religinės legendos. Dažnai pasakos yra kelių lygmenų – vienos pasakos herojai pasakoja kitą pasaką. Daugumoje vakarietiškų vertimų žinomiausios istorijos – apie Aladino lempą, jūreivį Sinbadą, Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų. Kai kurias iš šių istorijų prancūzų orientalistas Antuanas Galandas pridėjo tik XVIII amžiuje, pritaikęs jas tuometiniam prancūzų skoniui, ypač pabrėždamas erotinius pasakų motyvus. Istorijose gausu pasakojimų apie džinus, burtininkus, legendines vietas, kai kur minimi realūs asmenys ir vietovės.
