Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui.[1][2] Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų.[2] Pavyzdžiui, gerai žinomos Lietuvoje pasakos „Eglė žalčių karalienė“ siužetas, struktūra, kompozicija ir kt. gali būti įtakota indoeuropiečių mitologijos.[3]

Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, sociologų ir psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.[4][5][6][7]

Kulturinių studijų (etnologų, antropologų) tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginis ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su įšventinimų ritualais. Stebuklinių pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija (gyvūnų bei gamtos objektų personifikacija). Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklinių pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis, animistinėmis, šamanistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.[2][6][4]

IšnašosKeisti

  1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5
  2. 2,0 2,1 2,2 Pasaka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  3. Norbertas Vėlius. Pasakos Eglė žalčių karalienė mitiškumas. Būtis ir laikas. 1983. p. 53-72. PDF
  4. 4,0 4,1 Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152–168. PDF
  5. Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223–229. LDB PDF
  6. 6,0 6,1 Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. LDB PDF
  7. Marie-Louise von Franz. The Interpretation of Fairy Tales. Revised edition. Boston & London: Shambhala, 1996, p. 1–36 (versta: Dainius Razauskas. Pasakų kilmė I. d. Būdas. 2019. Nr. 4 (187) p. 69-83). PDF
 

Vikiteka