Atverti pagrindinį meniu
Hinduistiška svastika
Suomijos karo aviacijos rondelis su svastika. Suomijoje mėlyna svastika buvo valstybės simbolis 1918-1945 m.
1940 m. Lietuvių tautininkų sąjungos segtukas su svastika sukančia prieš laikrodžio rodyklę. Iš Petro Stankero rinkinio.
Svastika nacistinės Vokietijos vėliavoje
Svastikos parade, skirtame A. Hitlerio 50-imtmečiui

Svastika (卐) (skr. स्वस्तिक = svastika-), sūkurėlis – kryžiaus pavidalo simbolis su keturiomis vienodo ilgio šakomis ir lygiais, dažniausiai stačiu kampu užlenktais galais.

Svastika senovėje plačiai naudota indoiranėnų, hetitų, keltų, graikų ir baltų, beveik visuose pasaulio žemynuose. Svastika – hinduizme, budizme ir džainizme plačiai naudojamas simbolis.

XIX a. pab. – XX a. pr., svastikos simbolis atgaivintas Vakaruose, ypač su nacionalizmu, tautine ezoterika, okultizmu (arijanizmas ir pan.) susijusiuose judėjimuose. Vokietijoje ir Austrijoje nuo XIX a. 2 pusės ją naudojo dešiniosios radikalios grupuotės, savanorių kariniai junginiai. 1920–1945 m. juoda svastika buvo nacių partijos ženklas. Iš ten svastika pateko į Trečiojo Reicho herbą bei vėliavą. Dabar svastika dažnai siejama su neonacizmu, dėl ko kai kuriose uždrausta platinti, viešai naudoti.

Tai dažnas tradicinių meno dirbinių puošybos motyvas. Komponuotas vienas arba ištisine juosta. Svastikos dekoro motyvai aptinkami daugelio tautų ornamentikoje.[1]

Svastika IndijojeKeisti

Indijos didžiosiose religijose svastika yra šventasis gero linkėjimo, klestėjimo, laimumo simbolis. Kaip saugojamasis ženklas vaizduojamas ant namų durų, šventyklų vartų, kūno, buitinės paskirties daiktų. Hinduizme dešiniakryptė svastika siejama su vyriškuoju dievo pradu ir Ganeša, o kairiakryptė – su moteriškuoju deivės pradu ir Kali. Taip pat šis ženklas naudojamas garbinant Lakšmę. Budizme svastika vaizduojama ant budų ir bodhisatvų krūtinių kaip jų pabudimo ženklas, o jos 4 užlenkti galai nurodo 4 tobulas pabudusiųjų būkles: meilę, užuojautą, džiaugsmą ir nesudrumsčiamumą. Džainizme svastika (nandjavarta) – 7 tyrthankaros Suparšvanathos ženklas. Džainų šventyklose ir šventraščiuose turi būti svastikos atvaizdų, apeigos prasideda ir baigiasi išbarstant svastiką iš ryžių miltų.[2]

Baltų svastikosKeisti

Baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, Perkūnu. Svastika – vienas iš dažniausiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Jomis puošiamos verpstės, tapoma ant kraičio skrynių ir baldų, įaudžiamos į audinių raštus. Margučių raštuose svastikos aptinkamos kaip stambūs, savarankiški, įvairiai stilizuoti ženklai, dažniausiai komponuojami margučio šonuose, taip pat deriniuose su kitais statiškais bei dinamiškais ženklais. Svastikos dinamiškumą vaizdingai nusako liaudiškas jos pavadinimas sūkurėlis.

Kernavėje rasti XIII amžiaus papuošalai (galvos vėrinio dalys, žiedai ir kt.) su svastikomis. Netoli ankstesnės Lietuvos Brastos, dabar miestas Brestas Baltarusijoje, atrasti prieš 2,5 tūkst. metų lietuvių protėvių pagaminti metaliniai iečių antgaliai su svastikomis jų šonuose.

Lietuvoje daug šimtmečių svastikos naudotos kilmingų šeimų herbuose, valstybės apdovanojimuose. Latvijos mieste Liepojoje dvi metro skersmens svastikos iškaltos ant paminklo Latvijos nepriklausomybės kovų 1919–1922 metais savanoriams.

Lietuvoje svastiką pirmoji 1924 m. pradėjo naudoti (vėliavoje) Lietuvių tautininkų sąjunga.[3]

Svastikos RusijojeKeisti

 
Rusijos herbo ir svastikos kombinacija ant Rusijos Laikinosios valstybės pinigų

Rusijos teritorijoje svastikos žinomos nuo gilios senovės. Pvz., kasinėjamoje bronzos amžiaus Arkaimo (Аркаим) gyvenvietėje (maždaug 3 tūkst. m. pr. m. e.), Pietų Uralo stepėse, buvo aptikti 3, 4 ir 8 spindulių svastikos tipo ženklai.

Slaviškos svastikos, simbolizavusios tekančią saulę (Jarilo), Šviesos pergalę prieš Tamsą, gyvenimo – prieš mirtį, buvo vadinamos kolovrat (коловрат „rato sukimas“). Svastikas naudojo apeigose, statiniuose, drabužių ir kilimų raštuose. Svastika puošdavo namų rakandus ir ikonas.

Sankt Peterburgo Nekropolyje esantis M. Glinkos kapas papuoštas svastika. Svastika buvo papuošti kai kurie Laikinosios vyriausybės ir bolševikų leisti banknotai 1918–1922 m.

1918 m. Tarybų Rusijoje Pietryčių fronto Raudonosios armijos dalinių kareivių antrankoviniai raiščiai buvo su svastika, kurios centre buvo santrumpa РСФСР (RSFSR).

Po Antrojo pasaulinio karo Rusijoje buvo paplitusi vaikiška legenda, kad svastika sudaryta iš 4 raidžių Г (G), nes hitlerinės Vokietijos vadovų pavardės prasideda raide G: Gitler (Гитлер), Gebels (Геббельс), Gimler (Гиммлер), Gering (Геринг). Nors iš tikrųjų dalis šių pavardžių vokiečių kalboje prasideda raide H (Hitler, Himmler), dalis – raide G (Goebbels, Göring).

 
Sūkurėlis Lietuvoje (Kulionys, romuviečių švenčiama Jorė)
 
Svastikos („Laimos kryžiai“) latvių Lielvardės juostoje

SimbolikaKeisti

Svastika – vienas archajiškiausių pasaulio simbolių, nuo neolito laikų sutinkamas plačiai pasaulyje. Paliudyta senovės Kinijos, Egipto, Indijos, ankstyvosios krikščionybės mene.[4] Jos simbolika įvairialypė. Laikoma, kad ji simbolizuoja saulės ratą, besikryžiuojančius žaibus, keturias pasaulio šalis,[5] rotaciją, amžinai aktyvią energiją, siejama su ugnimi, šviesa, pasaulio raida.[6] Anot sufijaus ir simbolikos aiškintojo Renė Genono, svastikos ryšis su ugnimi ir saule yra atsitiktinis ir netiesioginis, o „arčiausiai tiesos yra tie, kas laiko svastiką judėjimo simboliu, nors ir tokia interpretacija tebėra nepakankama, nes čia reikia kalbėti ne apie bet kokį judėjimą, o būtent apie sukimąsi aplink nejudamą centrą arba ašį.[7]

Žodis svastika- anksčiausiai minimas indų gramatiko Paninio veikale „Aštadhjaja“. Jis kilęs iš žodelio svasti-, paprastai verčiamo kaip „palaima, sėkmė, laimė“. Indijoje tradiciškai žodis svasti- aiškinamas, esąs sudarytas iš su- (gerumą, tobulumą išreiškiantis priešdėlis) + asti („esti, yra“; „ger-būvis“), tačiau anot kalbininko Manfredo Meirhoferio, šio žodžio šaknis kilusi iš ide. *n̻s- „būti vientisam, saugiam“.[8] Šios šaknies vediniai turi ryškią soteriologinę prasmę, kaip ir pats žodis svasti-, „Rigvedoje“ dažnai vartojamas persikėlimo, peržengimo į saugią būvą kontekste. Dėl šių aplinkybių svastikos simbolį galima sieti su „sėkmingo grįžimo namo“, kitaip tariant, „amžinojo sugrįžimo“ mitu.[9]

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Svastika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  2. Kazimieras Seibutis. Svastika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  3. Svastika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  4. Мифы народов мира. Свастика – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  5. Svastika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  6. Valdis Celms. Baltų raštai ir ženklai, iš latvių k. vertė Dzintra Elga Irbytė. Vilnius: Mintis, 2010.
  7. René Guénon. „Centro idėja senovės tradicijose“. Iš anglų k. vertė Dainius Razauskas. Iš: Liaudies kultūra, 1999, Nr. 3, p. 63–66.
  8. Manfred Mayrhofer. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, II. Heidelberg: Carl Winter Verlag, 1996.
  9. Šarūnas Šimkus. „Amžinojo sugrįžimo simbolis“. Būdas, 2019, Nr. 3, p. 70–76.


 

Vikiteka