Aštadhjaja
„Aštadhjaja“ (skr. अष्टाध्यायी = IAST: Aṣṭādhyāyī „aštuondalė“) – pirmoji norminė sanskrito gramatika, sudaryta Indijos kalbininko Paninio (~V–IV a. pr. m. e.). Veikalą sudaro 8 dalys, kiekviena suskirstyta į 4 skyrius. Iš viso, tekstą sudaro 3996 sūtros (kelios gali būti neautentiškos). Paninio „Aštadhjaja“ išdėstytais principais remiasi visa klasikinio sanskrito gramatika – šis veikalas tapo pagrindu vėlesnėms sanskrito gramatikoms.[1] Tai nėra pati seniausia sanskrito gramatika (Paninis mini kelis savo pirmtakus), bet seniausia išlikusi.
„Aštadhjaja“ yra ypač sudėtingas techninis tekstas, sudarytas algoritmų principu, neturintis analogų niekur tuometiniame pasaulyje.
„Aštadhjajos“ priedais laikomos Šivos sūtros, kuriose fonetiniu principu išdėstomi sanskrito garsai (savotiška „abėcėlė“, kurią pagrįstas ir visų Indijos raštų sistemų ženklų išdėstymas), taip pat „Dhatupatha“ – sanskrito žodžių šaknų žodynėlis. Apie II a. pr. m. e. „Aštathdajai“ sukurtas komentaras „Mahabhašja“ (Mahābhāṣya), priskiriamas Patandžaliui.
Nuorodos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Kazimieras Seibutis. Aštadhjaja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002