Styginiai instrumentai
Styginiai instrumentai, arba chordofonai[1] – grupė muzikos instrumentų, kuriuose garsus sukelia virpanti styga. Norimo stygos skleidžiamo garso dažnis priklauso nuo stygos ilgio ir jos įtempimo. Kuo trumpesnė, plonesnė, labiau įtempta styga, kuo mažesnis medžiagos tankis, tuo aukštesnis garsas.[2] Žemiems garsams išgauti styga apvyniojama metalo viela, aukštiems – prie kaklelio pritaisomas postygis.[2]
Klasifikacija redaguoti
Styginių instrumentų korpusas gali būti įvairių formų – stačiakampio (stalo boselis), trikampio (balalaika), elipsoido, laivelio (fidelis), skritulio (bandža), trapecijos (cimbolai), rutulio (kemanča), sparno (kanklės), kiaulės galvos (psalteriumas). Kaklelis gali būti tiesus (smuikas), lenktas, dvišakas (kai kurios liutnios). Kai kurie styginiai korpuso neturi.[2]
Pagal garso virpesių sukėlimo būdą skirstoma į penkias grupes:
- Gnaibomieji (arfa, kanklės, mandolina, kanklės, gitara, kanklės, klavesinas);
- Frikciniai (smuiko šeima), ratukinė lyra, cimbolai, kontrabosinės kanklės);
- Sujungti su klavišiniu mechanizmu – fortepijonas;
- Pučiamieji (lesiba),
- Vėjiniai (Eolo arfa).[2]
Pagal Hornbostelo-Zachso klasifikaciją styginiai skirstomi į turinčius rezonatorių muzikiniame lanke (smuikas ir dauguma Vakaruose atsiradusių styginių) ir neturinčius rezonatoriaus (pianinas ir klavesinas). Taip pat gausu tautinių styginių instrumentų, pavyzdžiui, lietuviams būdingos kanklės, latviams – kuoklės.
Istorija redaguoti
Spėjama, kad styginiai instrumentai galėjo būti naudojami dar prieš 15 tūkst. m. – manoma, kad Prancūzijoje esančių Trijų brolių oloje (pranc. Trois Frères) aptiktame piešinyje pavaizduotas muzikinis lankas.[3][4] Būtent iš muzikinio lanko kildinama styginių instrumentų grupė. Kadangi kiekviena styga išgaudavo skirtingą natą, laikui bėgant buvo pridėta daugiau stygų ir gautos Afrikos arfos, arfos ir lyros.[5] Šie patobulinimai leido išgauti diadas ir akordus. Dar vėliau sekė instrumento lanko ištiesinimas – taip gautos liutnios.[6]
Vienas seniausių lietuvių styginių instrumentų – kanklės. Pirmąkart kanklės minimos 1580 m. Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo rankraštyje. Manoma, kad XV a. galėjo į Užnemunę patekti per žemaičius, atsikėlusius iš senųjų kuršių žemių.[7]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Styginiai muzikos instrumentai (VLE)
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Karaška, Arvydas. Chordofonai (VLE)
- ↑ Campen, Ank van. „The music-bow from prehistory till today“. HarpHistory.info. Suarchyvuota iš originalo 2015-04-02. Nuoroda tikrinta 2015-03-26.
- ↑ „Trois Freres Cave“. Suarchyvuota iš originalo 2015-03-18. Nuoroda tikrinta 2015-03-27.
- ↑ Dumbrill 1998, pp. 179, 231, 235–236, 308–310
- ↑ Dumbrill 1998, pp. 308–310
- ↑ Apanavičius, Romualdas. Kanklės (VLE)
Literatūra redaguoti
- Richard J. Dumbrill, Musicology and Organology of the Ancient Near East, Tadema Press, 1998 – Ethnomusicology – 638 psl.