Bandža (angl. banjo) – muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas. Bandža gimininga Afrikos liutniai ir Europos mandolinai. Skirtingai, nei mandolina, bandžos garsas aštresnis ir labiau žvangantis.

Bandža

Konstrukcija redaguoti

Bandžos korpusas yra dengtas odos membrana vienpusio būgnelio (tambūrino) pavidalo, ilgu kakleliu su galvute. Išilgai bandžos korpuso užtempiama nuo 4 iki 9 viengubų arba dvigubų metalinių stygų. Skambinama pirštais arba plektru.

Istorija redaguoti

Laikoma, kad bandžos yra kilę iš V. Afrikos. XVII a. jos, kartu su juodaodžiais vergais atgabentos į JAV. Buvo vartojamos klajojančių juodaodžių muzikantų baladėms pritarti, Lotynų Amerikos šokių muzikoje, menestrelių vaidinimuose. XIX a. pab. – XX a. pr. tapo džiazo muzikos instrumentu. Lietuvoje paplito nuo XX a. pr. ir vartota džiazo ansambliuose, Kantri ir pramoginės muzikos dainoms, šokiams.[1]


Šaltiniai redaguoti

  1. Bandža. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 603 psl.