Atverti pagrindinį meniu
Stanislavas Vaupšas

Stanislavas Vaupšas (taip pat Stanislavas Vaupšas-Vaupšasovas, rus. Станислав Алексеевич Ваупшасов 1899 m. liepos 27 d. Gruzdžiuose, Šiaulių raj. – 1976 m. lapkričio 19 d.) – TSRS žvalgas, pulkininkas, Tarybų Sąjungos Didvyris (1944 m.).

Vienas didžiausių diversinio ir teroristinio darbo specialistų TSRS.

BiografijaKeisti

Gimė 1899 m. Gruzdžiuose (Šiaulių raj.). Nuo 1914 m. gyveno Maskvoje, dirbo žemkasiu, armatūrininku gamykloje „Provodnik“.

1918 m. savanoriu įstojo į Raudonąją Gvardiją, vėliau – Raudonąją Armiją. Rusijos pilietinio karo metais kaip eilinis karys kariavo Pietiniame fronte, vėliau Rytų fronte prieš generolo Dutovo ir baltųjų čekų dalinius, vėliau -Vakarų fronte. 1919 m. Smolenske baigė karinius politinius kursus ir buvo paskirtas 151-ojo pulko politvadovas.

1920–1924 m. kaip Raudonosios Armijos Žvalgybos valdybos darbuotojas dirbo pogrindyje Vakarų Baltarusijoje, kūrė partizanų būrius ir vadovavo jiems, kovojo su tuometinės Lenkijos (kuriai tada priklausė Vakarų Baltarusija) valdžia. Už veiklą Baltarusijoje buvo apdovanotas garbės ginklu ir Raudonosios Vėliavos ordinu.

Nuo 1924 m. dirbo žvalgybos organuose. 1927 m. baigė Raudonosios Armijos Vadų kursus (Курсы комсостава РККА). Maždaug nuo 1930 m. dirbo Baltarusijos GPU.

1937–1939 m. dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare, atlikinėjo žvalgybines užduotis frankistų užnugaryje. Buvo respublikonų armijos 14-ojo partizanų korpuso štabo vyriausias patarėjas žvalgybinių – diversinių operacijų klausimais. Pseudonimai – Šarovas ir draugas Alfredas. Vadovavo diversantų – sprogdintojų mokyklai. Žvalgybiniame žaidime įveikė vokiečių rezidentą Ispanijoje Otto Kirchnerį, išgavo vokiečių žvalgybos dokumentus, kurių dėka likvidavo didelį vokiečių agentų tinklą. Respublikonams pralaimėjus slapta išvežė dalį jų archyvų.

Nuo 1939 m. dirbo TSRS NKVD centriniame aparate. TSRS-Suomijos karo metu formavo žvalgybines – diversines grupes. nuo 1939 m. lapkričio vadovavo slidininkų batalionui, veikusiam Karelijos sąsmaukoje. 1940 m. tapo VKP(b) nariu (komunistu).

1940–1941 m. kaip agentas nelegalas buvo žvalgybinėje komandiruotėje Suomijoje ir Švedijoje (pseudonimas Jakovas). 1941 m. grįžo į TSRS.

1941 m. pabaigoje kariavo prie Maskvos – buvo Ypatingos paskirties atskirosios motošaulių brigados (rus. Отдельная мотострелковая бригада особого назначения, OMSBON) bataliono vadas. Po to jam buvo pavesta suformuoti ypatingos paskirties būrį, kuris turėjo pereiti fronto liniją ir veikti vokiečių kariuomenės užnugaryje Minsko apylinkėse.

1942–1944 m. vadovavo stambiam spec. paskirties partizanų būriui „Vietiniai“ (~700 partizanų), veikusiam Minsko srityje (Baltarusija). Tuo metu Vaupšas buvo žinomas kaip papulkininkis Gradovas. Vaupšui buvo pavaldūs dar 15 partizanų būrių, 72 diversinės ir pogrindinės grupės. Vaupšo vadovaujami partizanai naikino vokiečių kareivius, sprogdino karinius ešelonus, geležinkelio kelius ir tiltus. Jis palaikė ryšius su kitais Baltarusijoje veikusiais partizanų būriais ir pogrindžio grupėmis, koordinavo jų veiklą. Per 28 mėn. jo vadovaujami partizanai nuvertė 187 traukinius su kariuomene, karine technika ir šaudmenimis, išvedė iš rikiuotės virš 14 tūkstančių vokiečių kariškių, atliko 57 stambias diversijas, iš jų 42 – Minsko mieste. Turėjo apie 500 agentų, rinkusių žvalgybinę informaciją apie vokiečių dalinius ir karinę veiklą.

1944 m. jam suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. S. Vaupšas buvo vienas iš 9 TSRS užsienio žvalgybos karininkų, apdovanotų Tarybų Sąjungos Didvyrio vardu už kovą priešo užnugaryje.

1945 m. dirbo NKGB centriniame aparate Maskvoje. 1945 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo kovos veiksmuose su Japonija. Po to vadovavo NKGB operatyvinei grupei, valiusiai Mandžiūriją nuo japonų agentūros.

Nuo 1946 m. gruodžio – žvalgybos skyriaus viršininkas Lietuvos MGB. 1946–1954 m. Lietuvos TSR saugumo organų darbuotojas. Nuo 1954 m. – atsargoje. Išėjęs į atsargą gyveno Maskvoje, kur ir mirė. Parašė tris memuarų knygas.

Apdovanojimai ir įamžinimasKeisti

Apdovanotas 4 Lenino ordinais, Raudonosios Vėliavos ordinu, Tėvynės karo 1 ir 2 laipsnio ordinais, Baltarusijos TSR Darbo Raudonosios Vėliavos ordinu (1932 m.), medaliais.

1980 m. TSRS Ministrų Tarybos nutarimu Pabaltijo pasienio apygardos 95-ojo Pasienio būrio 21-oji užkarda buvo pavadinta Vaupšo vardu. Užkarda priklausė Kapsuko (dabar Marijampolė) pasienio komendantūrai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1992 m. iš Lietuvos išvedus TSRS karinius dalinius, šios užkardos nebeliko. Tačiau 1994 m. Rusijos Pasienio kariuomenės vyriausiojo vado įsakymu Tarybų Sąjungos Didvyrio pulkininko S. A. Vaupšasovo (Vaupšo) vardu buvo pavadinta kita užkarda 23-ajame Pasienio būryje Kaliningrado srityje. Užkarda saugo Rusijos-Lietuvos sieną. 23-iojo pasienio būrio mokomojo centro kariniame miestelyje stovi bronzinis Vaupšo biustas.

NuorodosKeisti

  • Ваупшасов С. (1961) Партизанская хроника. Москва.
  • Ваупшасов С. (1965) На разгневанной земле. Изд. 2-е. Минск.
  • Ваупшасов С. (1974) На тревожных перекрёстках. Записки чекиста. Изд. 2-е. Москва.
  • Vaupšasovas S. A. (1976) Neramiose sankryžose. 270 p.