Santo Domingo generalkapitonija

Santo Domingo generalkapitonija (isp. Capitanía General de Santo Domingo) – Ispanijos imperijos administracinis vienetas Naujajame Pasaulyje, su pertrūkiais egzistavęs 1526–1821 m., kurios dalis vėliau tapo Dominikos Respublika. Suformuota Indijų vicekaralystę pavertus generalkapitonija ir priskyrus didesnę valdžią turinčiai Santo Domingo audiencijai (kartu su Kubos generalkapitonija).

Santo Domingo generalkapitonija Capitanía General de Santo Domingo
← 1526 – 1821 →
Generalkapitonijos centrinė teritorija
Valstybė	Ispanijos imperija
Audiencija	Santo Domingo audiencija
Administracinis centras	Santo Domingas
Provincijos	?
Oficialios kalbos	ispanų

Generalkapitonijai be pagrindinės (Espanjolos) salos priklausė Venesuelos pakrantės (Naujoji Andalūzija), Puerto Rikas (iki atskiros administracijos įkūrimo) ir smulkesnės salos Karibų jūroje.

Raida

Generalkapitonijoje nuolat didėjo socialiniai prieštaravimai tarp turtingų oligarchų, nuskurdusiųjų kolonistų ir įvežtinių juodaodžių vergų. Cukraus fabrikų savininkai sudarė vietinį kolonijinį elitą ir įtikino Ispanijos karalių leisti jiems iš saviškių tarpo rinkti generalkapitonijos vadovus (kurie buvo ir Santa Domingo karališkosios audiencijos prezidentai). Skurdieji kolonistai vertėsi tuo, kad medžiojo saloje beklaidžiojusius sulaukėjusius galvijus ir pardavinėjo jų odas.

Cukranendrių auginimas itin padidino Ispanijos pajamas saloje, bet daug vergų pabėgdavo į salos gilumą, kur sunkiai praeinamuose kalnuose sudarė didėjančias maronų (isp. cimarrónes pažodžiui 'sulaukėję, gyvenantys kalnų viršūnėse') bendruomenes. Apie 1540 m. maronų gaujos buvo tokios gausios, kad kaimo vietovėse tarp plantacijų ispanai galėjo keliauti tik didelėmis ginkluotomis grupėmis.

Nykimas

Ankstyvas Ispanjolos (Haičio) ir Puerto Riko žemėlapis (apie 1639 m.)

Nuo maždaug 1540 m. Karibų jūrą užplūdo anglų, prancūzų ir olandų kilmės piratai. 1541 m. imta statyti Santo Domingo gynybinę sieną, o jūrų kelionės imtos organizuoti gausiais, gerai ginkluotais karavanais. Gretimos Kubos generalkapitonijos uostas Havana, kuri buvo strategiškai patogesnėje vietoje, buvo pasirinkta kaip prekybinių laivų vilkstinių bazė. Tai sumenkino Santo Domingo kolonijos reikšmę. Be to, 1564 m. žemės drebėjimas sugriovė du pagrindinius salos gilumos miestus Santiago de los Caballeros ir Concepción de la Vega.

Užkariavus Amerikos žemyno žemes Ispanjolos reikšmė ėmė sparčiai menkti. Daug ispanų kolonistų išvyko į Meksikos ir Peru sidabro kasyklas, o nauji kolonistai iš Ispanijos ėmė aplenkti salą. Žemės ūkis ėmė silpti, naujų vergų importas ėmė mažėti. Baltieji kolonistai, laisvieji negrai ir vergai ėmė gyventi panašiame skurde, todėl rasinė hierarchija ėmė silpti, skirtingos grupės vis labiau asimiliavosi, tad susidarė mišrios tainų, ispanų ir afrikiečių kilmės gyventojų populiacija. Išskyrus Santo Domingo miestą, iš kurio dar vyko legalus eksportas, kiti uostai buvo priversti gyventi kontrabanda. Gyvulininkystė ir kontrabanda darėsi vieninteliu salos gyventojų pragyvenimo šaltiniu.

1586 m. Fransio Dreiko piratų pajėgos užėmė Santo Domingo miestą ir paėmė išpirką už jo grąžinimą ispanų valdžion. 1605 m. Ispanija, nepatenkinta kad Santo Domingas tarpininkauja tarp kitų ispanų kolonijų ir kitų Europos valstybių, atakavo kolonijos šiaurinius ir vakarinius regionus ir privertė jų gyventojus persikraustyti arčiau prie Santo Domingo miesto. Ši operacija, vadinama devastaciones, pasirodė tikra katastrofa. Daugiau kaip pusė perkeldintų kolonistų mirė nuo bado ar ligų.

Prancūzų ir anglų bukanieriai pasinaudojo tuo, kad ispanų kolonistai pasitraukė į vieną salos kampą ir 1629 m. apgyvendino generalkapitonijai priklausiusią Tortugą. 1640 m. šią salą ėmė tiesiogiai valdyti Prancūzija, reorganizavo ją į oficialią Prancūzijos koloniją ir savo valdžią išplėtė į šiaurinę Haičio salos dalį. Pagal 1697 m. Ryswick sutartį Ispanija vakarinę salos dalį užleido Prancūzijai. 1655 m. Oliveris Kromvelis atsiuntė admirolo Viljamo Peno (William Penn) vadovaujamą laivyną Santo Domingo kolonijai užkariauti. Balandžio 30 d. pralaimėję Santo Domingo apgultyje anglai pasitraukė, bet užtai užėmė Jamaiką. Tokiu būdu (kadangi kaip atskiras administracinis vienetas buvo atskirtas Puerto Rikas), XVIII a. pradžioje kadaise klestinti kolonija tebevaldė tik rytinę Espanjolą ir Venesuelos pakrantes. Pastarosios atskirtos 1717 m., prijungiant jas prie Naujosios Granados vicekaralystės.

Atgaivinimas

1700 m. Ispaniją ėmė valdyti nebe Habsburgai, o Burbonai. Jie pradėjo ekonomines reformas, kurios ėmė atgaivinti prekybą Santo Dominge. Karūna ėmė vis labiau laisvinti kietą valdymą ir prekybos tarp Ispanijos ir kolonijų bei tarp pačių kolonijų suvaržymus. Paskutinis lobių laivynas išplaukė 1737 m. Netrukus buvo panaikinta uostų monopolijos sistema. Šimtmečio viduryje kolonijos gyventojų skaičių kilstelėjo imigracija iš Kanarų salų. Vėl buvo apgyvendinta šiaurinė salos dalis, Cibao slėnyje imta auginti tabaką. Atsinaujino vergų importas. Santo Domingo gyventojų skaičius pakilo nuo 6 tūkst. 1737 m. iki maždaug 125 tūkst. 1790 m. Iš jų apie 40 tūkst. buvo baltieji žemės savininkai, apie 25 tūkst. išlaisvinti negrai ar mulatai, apie 60 tūkst. – vergai. Tačiau ispanų kolonija saloje liko skurdi ir pamiršta, ypač palyginus su kaimyniniu prancūzų San-Domingu, kuris tapo turtingiausia Naujojo Pasaulio kolonija. Mažėjant kolonijinės prekybos suvaržymams San-Domingo elitas pasiūlė rinką Sant Domingo jautienos, odų, juodmedžio ir tabako eksportui.

Kovos su Haičiu

Gretimame Prancūzijos Haityje prasidėjus Haičio revoliucijai turtingos miestiečių šeimos, susijusios su kolonijine biurokratija, paliko salą, o dauguma kaimo vietovių haterosų (isp. hateros 'galvijų rančininkai') pasiliko, nors jie prarado savo pagrindinę rinką. Ispanija šiuos neramumus matė kaip progą atsiimti visą ar bent dalį vakarinio salos trečdalio pasiremiant sąjunga su britais bei sukilusiais vergais. Ispanus sumušė juodaodžio jakobino Toussaint L'Ouverture pajėgos, ir 1795 m. pagal Bazelio taikos sutartį Prancūzija užvaldė visą salą.

1801 m. L’Ouverture atvyko į Santo Domingą ir Prancūzijos Respublikos vardu paskelbė vergijos uždraudimą. Tokiu būdu generalkapitonija devyneriems metams tapo Prancūzų Haičio gubernija. Netrukus po to Napoleonas pasiuntė armiją numalšinti sukilimo. Net pralaimėję haitiečiams, buvusioje Ispanijos kolonijoje prancūzai paliko nedidelę įgulą. Vergija vėl buvo atkurta, ir ėmė grįžti daug emigravusių ispanų kolonistų. 1805 m., karūnavęs save imperatoriumi, Jean-Jacques Dessalines įsiveržė ir pasiekė Santa Domingą, bet pasitraukė susidūręs su Prancūzijos karo eskadra. Traukdamiesi per Cibao, haitiečiai nusiaubė Santiago de los Caballeros ir Moca miestus, išžudė didžiąją dalį jų gyventojų, dėl ko prasidėjo du šimtus metų trukęs priešiškumas tarp dviejų šalių.

Prancūzai laikėsi rytinėje salos dalyje kol juos Palo Hincado mūšyje 1808 m. lapkričio 7 d. sumušė ispaniškieji salos gyventojai, ir kol jie 1809 m. liepos 11 d. buvo priversti kapituliuoti po 8 mėn. trukusios Santo Domingo apgulties. Taip generalkapitonija buvo atkurta. Tačiau Ispanijos valdžia mažai domėjosi atgauta kolonija, todėl tolesnis laikotarpis dažnai žinomas kaip Kvailos Ispanijos era (isp. La España Boba). Pietryčiuose valdyti ėmė didžiosios gyvulių augintojų šeimos.

Ispanas leitenantgubernatorius José Núñez de Cáceres 1821 m. gruodžio 1 d. paskelbė Santo Domingo koloniją nepriklausoma Ispanų Haičio valstybe (isp. Haiti Español) ir pareikalavo priimti į Didžiosios Kolumbijos respubliką, bet devyniomis savaitėmis vėliau Jean-Pierre Boyer vadovaujamos Haičio pajėgos okupavo visą Ispanų Haičio teritoriją. Dar vienas Ispanijos bandymas atkurti generalkapitoniją buvo 1861–1865 m., Ispanijos karūnai vėl paėmus valdžią šalyje. Tačiau netrukus teritorija antrą kartą paskelbė nepriklausomybę kaip Dominikos Respublika.