Atverti pagrindinį meniu

Rugiapjūtė

rugių ir kitų žiemkenčių pjovimas, pjovimo metas.
Rugiapjūtė Kartanuose
Rugiapjūtė Ukrainoje. XIX a. Mykolos Pymonenko piešinys

Rugiapjūtė – žemės ūkio darbai, susiję su rugių (plačiąja prasme – visų javų) derliaus nuėmimu. Žemdirbiškoje visuomenėje tai buvo vienas svarbiausių ir atsakingiausių metų darbų.

Neolite Lietuvoje pradėjus auginti rugius jie būdavo raunami, pjaunami titnaginiu peiliu arba pjautuvu. Prasidėjus žalvario, geležies amžiams titnago pjautuvus pakeitė metaliniai (žalvariniai, geležiniai). Geležiniu pjautuvu Lietuvoje pjauta iki XX a. pr., o šalies pietryčiuose – iki pat XX a. vid. Nuo XVIII a. rugiapjūtei naudotas dalgis, XIX a. – dalgelė. Šie įrankiai naudoti iki XX a. Mechanizuotas javų nuėmimas pradėtas dvaruose XIX a. – atsirado arklinės rugių kertamosios mašinos. Nuo XX a. vid. rugiapjūtė tapo visiškai mechanizuota – javus pjauna ir kulia javų kombainai.

Lietuvoje rugiapjūtė vyksta nuo liepos pabaigos ar rugpjūčio pradžios iki rugpjūčio pabaigos. Šiaurės Lietuvoje rugiapjūtė vyksta ~2 savaitėmis vėliau nei pietuose.

Tradiciškai rugiapjūtės pradžios metas būdavo derinamas su Mėnulio faze. Pirmąsias pradalges padarydavo penktadienį ar šeštadienį, o didysis darbymetis prasidėdavo pirmadienį. Moterys pjaudavo pjautuvais, o vyrai rišdavo ir statydavo gubas, tačiau dalgiais pjaudavo vyrai, o gubas tada rišdavo moterys. Baigus pjauti, po keleto dienų supjautos gubos tam tyčia pagamintais ratais (Žemaitijoje ir Užnemunėje – poriniais, Dzūkijoje ir rytų Aukštaitijoje – vienakinkiais, o likusioje Aukštaitijoje – uorėmis) būdavo vežamos į klojimą.

Su rugiapjūte buvo susiję nemažai religinių papročių: pirmas pripjautas rugių pėdas (vadintas diedu, svečiu) būdavo parnešamas namo ir pastatomas krikštasuolėje. Ypač svarbus būdavo paskutinis pėdas, kuris simbolizuodavo vaisingumą, skalsą (plg. prūsų Kurka, latvių Jumis). Iš jo būdavo pinamas rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas, taip pat juosta, lazda. Paskutinį pėdą surišusi pjovėja, dainuojant dainas, skaitant oracijas, įteikdavo vainiką šeimininkei, o lazda ir juosta būdavo įteikiama šeimininkui. Dzūkijoje iki XX a. pr. buvo išlikęs archajiškas ievaro pynimo paprotys (pinta simbolinė pynė iš paskutiniųjų nenupjautų rugių).[1]

XX a. prasidėjus mechanizacijai, kolektyvizacijai rugiapjūtės kultūrinė reikšmė sunyko.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Rugiapjūtė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 581 psl.