Prancūzijos departamentai

Prancūzijos departamentai (pranc. département – „padalijimas“) – Prancūzijos administraciniai teritoriniai dariniai, kuriuose derinamas valstybės administracijos dekoncentravimas ir vietinių valdžių decentralizavimas.

Prancūzijos departamentai

Istorija

redaguoti

Per 17891793 m. Prancūzijos Didžiąją revoliuciją, panaikinus karaliaus valstybinę valdžią ir aristokratijos valdžią vietose, vietoje karaliaus suformuotų 83 vietos valdymo institucijų – provincijų 1790 m. vasario 26 d. įstatymu buvo įsteigti 83 departamentai. Kiekviename departamente buvo renkama 36 narių asamblėja, kuri išsirinkdavo savo prezidentą ir paskirdavo direktoriją – vykdomąją valdžią. Kiekvienas departamentas buvo padalytas į 9 apskritis (district), šie į 9 kantonus. Komunų galėjo būti ir daugiau – kiekvienoje gyvenvietėje.

Šios reformos autorius Žanas Kasinis tikėjosi homogenizuoti visą valstybės valdymą, o svarbiausia – panaikinti išskirtines aristokratijos privilegijas. Departamentams pavadinimai buvo suteikti ne pagal jų centrų vardus, kurie asocijavosi su miestus valdžiusių aristokratų vardais, o pagal kalnų, per departamentą tekančių upių ar jų krantus skalaujančių jūrų vardus.

Prasidėjus sėkmingiems Pirmosios respublikos ir Pirmosios Prancūzijos imperijos karams šalies teritorija išsiplėtė, todėl aneksuotuose Belgijos, Nyderlandų, vokiečių pietinių žemių ir Šveicarijos regionuose buvo sudaryti nauji departamentai. 1811 m. departamentų skaičius padidėjo iki 130. Tiktai Roma, Amsterdamas, Hamburgas, Briuselis, Bordo, Orleanas, Marselis ir kai kurie kiti miestai liko prefektūromis, o Ilirijos provincijos (dabartinė Pietų Austrija, Kroatija, Šiaurės Italija, Slovėnija) padalytos į 10 intendatūrų. 17991802 m. departamentais buvo ir Jonijos jūros salos – Itakė, Kerkyra bei Zantas (Mer-Egée). 4 departamentai buvo įsteigti Ispanijos šiaurėje. Bet, 1815 m. žlugus imperijai Prancūzijoje liko 86 departamentai.

1848 m. okupavus Alžyrą įsteigti Alžyro, Konstantinos ir Orano departamentai. Antrosios Prancūzijos imperijos metais (18521871) administracinė struktūra buvo reformuota. Įsteigti Savojos, Pajūrio Alpių, Sardinijos departamentai. Tačiau po 1871 m. Prancūzijos-Vokietijos karo departamentų sumažėjo iki 86. Tik Versalio taika 1919 m. atstatė Prancūzijos praradimus.

1922 m. Belforo teritorija taip pat tapo departamentu ir jų skaičius padidėjo iki 90. 1946 m. departamentais tapo 4 užjūrio teritorijos – Gvadelupė, Prancūzų Gviana, Martinika ir Rejunjonas. 1947 m. kai kurios Alpių teritorijos prijungtos prie Italijos, todėl sumažėjo ir departamentų teritorijos. 1962 m. nepriklausomybę išsikovojo Alžyras. 1964 m. reorganizuotas Il de Fransas ir buvusiame Senos departamente įsteigti keturi departamentai – Paryžius, Aukštutinė Sena, Sena-Sen Denis ir Marnos slėnis, Senos ir Uazos departamentas padalytas į tris. 1967 m. reorganizuotas Liono regionas, 1975 m. – Korsika, tad 1976 m. departamentų skaičius padidėjo iki 100. Tačiau tiek departamentų teritorijos, tiek jų pavadinimai keičiami iki šių dienų.

Institucijų raida

redaguoti

1790–1795 m. visa vietinė valstybės valdžia buvo sukoncentruota kantonuose, o komunos turėjo pilną savivaldos autonomiją. 1800 m. vasario 17 d. įstatymu departamentus padalijus į apskritis, jose buvo įsteigtos valstybės skiriamų pareigūnų – prefektų ir subprefektų pareigybės bei renkamos prefektūrų tarybos. Departamente buvo renkama Generalinė taryba (conseil général). Nuo 1871 m. Generalinė taryba renkama visuotiniuose rinkimuose kartu su kantonų tarybomis.

2004 m. atlikus valdymo decentralizavimo reformą departamentuose liko socialinės ir ekonominės paramos, valstybinių kelių, švietimo ir paveldėjimo klausimai.

Numeravimas

redaguoti

Jau 1790 m. siekiant palengvinti pašto darbą departamentams buvo suteikti numeriai nuo 01 iki 83. Ant kiekvieno laiško ar siuntos buvo privalu rašyti departamento pašto kodą. 1922 m. departamentai pernumeruoti pagal abėcėlę nuo Nr. 01 – Enas (l‘Ain) iki Nr. 89 Jona (l’Yonne). Belforto teritorijai tapus departamentu jai suteiktas 90 numeris.

Tačiau 1964 m. reorganizavus Il de Fransą Paryžiui buvo paliktas Senos departamento numeris – 75, o Ivlinui – Senos ir Uazos numeris – 78. Kitiems naujiems departamentams suteikti numeriai nuo 91 iki 95. 1976 m. padalytai Korsikai jos Pietų Korsikos departamentui suteiktas 2A numeris, Šiaurės, Aukštutinei Korsikai – 2B. Užjūrio departamentams liko numeriai nuo 971 iki 974, nes Nr.96 nenaudojamas. Pagal tradiciją numeriai suteikti ir užjūrio teritorijoms, kuriose departamentų nėra – Sen Pjeras ir Mikelonas – 975, Majotas – 976, Volis ir Futūna – 986, Prancūzų Polinezija – 987 ir Naujoji Kaledonija – 988. Monakas, nors ir nėra Prancūzijos dalis, savo paštui žymėti pasinaudojo 98 numeriu.

Departamentų ir apskričių numeravimas taip įsišaknijo net kasdieninėje prancūzų kalboje, kad numeraciją pradėta naudoti net tik pašto koduose, bet ir automobilių valstybiniuose numeriuose, ir net socialinio draudimo pažymėjimuose.

Departamentų pabaiga?

redaguoti

Pastaruoju metu Prancūzijoje manoma dar labiau decentralizuoti valdymą, kai kurias departamentų pareigas perduodant regionams, o kitas- kantonams ir municipalitetams. Tokiu atveju departamentai liktų nebereikalingi.

Departamentų sąrašas

redaguoti
Nr. Lietuviškai Prancūziškai
01 Enas Ain
02 Ena Aisne
03 Aljė Allier
04 Aukštutinio Provanso Alpės Alpes-de-Haute-Provence
05 Aukštutinės Alpės Hautes-Alpes
06 Pajūrio Alpės Alpes-Maritimes
07 Ardešas Ardèche
08 Ardėnai Ardennes
09 Arježas Ariège
10 Obas Aube
11 Odas Aude
12 Averonas Aveyron
13 Ronos delta Bouches-du-Rhône
14 Kalvadosas Calvados
15 Kantalis Cantal
16 Šaranta Charente
17 Pajūrio Šaranta Charente-Maritime
18 Šeras Cher
19 Korezas Corrèze
2A Pietų Korsika Corse-du-Sud
2B Aukštutinė Korsika Haute-Corse
21 Kot d'Oras Côte-d’Or
22 Kot d'Armoras Côtes-d’Armor
23 Krezas Creuse
24 Dordonė Dordogne
25 Du Doubs
26 Dromas Drôme
27 Eras Eure
28 Eras ir Luara Eure-et-Loir
29 Finisteras Finistère
30 Garas Gard
31 Aukštutinė Garona Haute-Garonne
32 Žeras Gers
33 Žironda Gironde
34 Hero Hérault
35 Ilis ir Vilenas Ille-et-Vilaine
36 Endras Indre
37 Endras ir Luara Indre-et-Loire
38 Izeras Isère
39 Jura Jura
40 Landai Landes
41 Luaras ir Šeras Loir-et-Cher
42 Luara Loire
43 Aukštutinė Luara Haute-Loire
44 Atlanto Luara Loire-Atlantique
45 Luarė Loiret
46 Lo Lot
47 Lo ir Garona Lot-et-Garonne
48 Lozeras Lozère
49 Menas ir Luara Maine-et-Loire
50 Manšas Manche
51 Marna Marne
52 Aukštutinė Marna Haute-Marne
53 Majenas Mayenne
54 Mertas ir Mozelis Meurthe-et-Moselle
55 Mezas Meuse
56 Morbihanas Morbihan
57 Mozelis Moselle
58 Njevras Nièvre
59 Šiaurė Nord
60 Uaza Oise
61 Ornas Orne
62 Pa de Kalė Pas-de-Calais
63 Piui de Domas Puy-de-Dôme
64 Atlanto Pirėnai Pyrénées-Atlantiques
65 Aukštutiniai Pirėnai Hautes-Pyrénées
66 Rytų Pirėnai Pyrénées-Orientales
67 Žemutinis Reinas Bas-Rhin
68 Aukštutinis Reinas Haut-Rhin
69 Rona Rhône
70 Aukštutinė Sona Haute-Saône
71 Sona ir Luara Saône-et-Loire
72 Sartas Sarthe
73 Savoja Savoie
74 Aukštutinė Savoja Haute-Savoie
75 Paryžius Paris
76 Pajūrio Sena Seine-Maritime
77 Sena ir Marna Seine-et-Marne
78 Ivelinas Yvelines
79 De Sevras Deux-Sèvres
80 Soma Somme
81 Tarnas Tarn
82 Tarnas ir Garona Tarn-et-Garonne
83 Varas Var
84 Vokliūzas Vaucluse
85 Vandėja Vendée
86 Vjenas Vienne
87 Aukštutinis Vjenas Haute-Vienne
88 Vogėzai Vosges
89 Jonas Yonne
90 Belforo teritorija Territoire de Belfort
91 Esonas Essonne
92 Aukštutinė Sena Hauts-de-Seine
93 Sena-Sen Deni Seine-Saint-Denis
94 Marnos slėnis Val-de-Marne
95 Uazos slėnis Val-d’Oise
97 Užjūrio departamentai Départements d’outre-mer
971 Gvadelupė Guadeloupe
972 Martinika Martinique
973 Prancūzijos Gviana Guyane
974 Rejunjonas Réunion

Nuorodos

redaguoti
  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.