Pabėgėlis – asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

Ruandos pabėgėlių stovykla Zaire 1994 m.

Jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, terminas „šalis, kurios pilietis jis yra“ reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba [1]

Asmenims, kuriems pagal minėtą Ženevos konvenciją nepriklauso pabėgėlio statusas, bet jie negali būti išsiųsti atgal į tėvynę, nes ten vyksta karas, kankinimai ar kiti žmogaus teisių pažeidimai, taikomas asmens neišsiuntimo principas į šalį, kurioje grėstų pavojus jų gyvybei ar sveikatai. Tokiems asmenims suteikiama kita tarptautinės apsaugos forma – papildoma apsauga.[2]

Pabėgėliai Lietuvoje

redaguoti
 
Pabėgėlio kelionės dokumentas

Per pastaruosius 10 metų Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos išnagrinėjo daugiau nei 4 tūkst. užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį. 106 asmenims buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimai nuolat gyventi; apie 400 asmenų naudojasi papildoma apsauga valstybėje (jiems išduodami leidimai laikinai gyventi dėl jų tėvynėse vykstančių ginkluotų konfliktų ar žmogaus teisių pažeidimų).[3]

Šaltiniai

redaguoti