Atverti pagrindinį meniu

Pašiaušės kolegija (Lotyniškai: Collegium Possaviensis Societatis Jesu, Collegium Possausta Societatis Jesu) buvo Pašiaušėje (dab. Kelmės rajonas).

IstorijaKeisti

1649 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, karaliaus Jono Kazimiero sekretorius, Stanislovas Beinartas testamentu Pašiaušę ir Barstyčius užrašė jėzuitams. Jis taip pat fundavo ir dominikonų vienuolyną Paparčiuose. Fundatoriui S. Beinartui rūpėjo gimtojo krašto žmonių religinis susipratimas ir dvasinis gyvenimas, kolegijai testamentu jis užrašė netgi didesnę nuosavybės dalį. Jėzuitai kolegiją Žemaičių bajorų Beinartų giminės dvare įkūrė 1654 m., po sunkių derybų su jėzuitų generolu Romoje patvirtinta jos fundacija ir pasirašytas įsteigimo aktas.[1]

Jėzuitai pradžioje įsikūrė senuose, mediniuose S. Beinarto paliktuose Pašiaušės dvaro rūmuose, dalį jų paversdami koplyčia, kurią 1666 m. gegužės 8 d. sunaikino gaisras, bet jėzuitai tais pačiais metais pastatė naują medinę bažnyčią, o 1686 m. balandžio 24 d. buvo padėtas pirmasis pamatinis akmuo naujosios mūrinės Pašiaušės bažnyčios statybai. Atsikėlus pirmiesiems jėzuitams, buvo atidaryta pradinė arba gramatikos klasė (lot. infima). Mokykloje atsirandant aukštesnėms klasėms (lot. humaniora), buvo įkurtos sintaksės, poetikos, retorikos klasės. Retorikos klasėje buvo dėstoma logika. Kolegijoje buvo dėstomas visas ano meto pradžios ir vidurio mokslo kursas – mokytasi lotynų, lenkų kalbų, skaitymo, rašymo, skaičiavimo, literatūros, geografijos, istorijos, muzikos dalykų. Kolegija netgi turėjo savo teatrą, chorą, orkestrą. Liaudies ir bajorų vaikai į mokyklą susirinkdavo ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš tolimesnių vietovių – Kuršo, Livonijos, Rygos, Švedijos.

Pašiaušės kolegija buvo viena turtingiausių anuometėje Lietuvoje. Čia gražioje vietoje stovėjo erdvūs kolegijos ansamblio mūriniai ir mediniai pastatai, puošni Šv. Stanislovo bažnyčia. Kolegija turėjo varpinę su anglišku laikrodžiu, itališką sodą su alėjomis ir altana. Pašiaušės kolegijoje buvo sukaupta per pusantro tūkstančio tomų biblioteka. Pašiaušės kolegijoje mokytojavo labai išsilavinę žmonės. Čia buvo mokoma lotynų, lenkų kalbų, skaitymo, rašymo, gramatikos, sintaksės, literatūros, geografijos, istorijos, muzikos. Kolegija dėl geros materialinės būklės, aukšto mokymo lygio ir kvalifikuotų mokytojų tapo prestižine mokykla ir rimta konkurente netoli esančiai Kražių kolegijai. Kai kuriais laikotarpiais Pašiaušės kolegijoje mokėsi net iki 100 bajorų vaikų. Čia įvairius dalykus dėstė keturi mokytojai ir vienas dvasios tėvas – profesorius.

Aukštojo mokslo disciplinos kolegijoje buvo dėstomos epizodiškai. Jėzuitų klierikams vykdavo moralinės teologijos studijos, jie pasiruošdavo kunigystės šventimams. Kolegijai augti trukdė dideli atstumai nuo svarbių centrų. Tačiau XVIII a. viduryje, pastačius mūrinį kolegijos pastatą ir bebaigiant statyti naują Pašiaušės bažnyčią, akademinis gyvenimas suaktyvėjo – šešerius metus buvo skaitomi universitetiniai filosofijos ir teologijos kursai. Pažymėdamas kolegijos 100-metį 1749 m. jos profesorius Jonas Nepreckis parengė M 1:1600000 Lietuvos žemėlapį „Magni Ducatus Lithuaniae in suos palatinatus et districtus dvisus“.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Pašiaušės kolegiją perėmė Edukacinė komisija. Buvo išsakyta mintis kolegijos bazėje steigti akademiją (tuometį universitetą), tačiau aplinkybės buvo nepalankios. Ištuštėjusia kolegija nebesirūpinta, jos pastatai pradėjo nykti. Iš kolegijos pastatų XIX a. viduryje pastatyta dabartinė Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija.[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Paulius Rabikauskas. 18-jo amžiaus Lietuvos bruožai. / Tautos praeitis. t. 3
  2. Stasys Šimaitis. Pašiaušės kolegija. / Šiaulių universitetas: ištakos ir dabartis. Šiauliai, 2009.