Mitologinis akmuo

Mitologinis akmuo arba apeiginis akmuo – akmenys, archeologijos ir mitologijos paminklai, randami daugelyje kraštų.

Istorija

Europos šiaurės vakaruose ir rytuose žinoma įvairių rūšių ir formų, su išoriniais ženklais mitologinių akmenų, dažniausiai randamų šventvietėse. Baltų kraštuose akmenys pradėti garbinti neolite ir bronzos amžiuje, siejami su baltų religija, jos dievais ir dievybėmis. Jų yra ir gretimų etnosų (finougrai, slavai) kraštuose. Prie mitologinių akmenų žmonės aukodavo įvairias aukas, melsdavosi. Dauguma mitologinių akmenų buvo įprasminti krikščioniškai – pastatyta koplytėlių, kryžių, jie iki XIX–XX a. laikyti sakraliais.

Gausią paminklų grupe sudaro mitologiniai akmenys su duobutėmis ir plokščiadugniais arba smailiadugniais dubenimis bei pėdomis. Latvijoje žinoma apie 300, dažniausiai antropomorfinių ar zoomorfinių formų, vadinamų stabais (elku teli), t. p. su netaisyklingų formų įdubomis (muldakmeni) akmenų. Estijoje paplitę mitologiniai akmenys (apie 1750) su skirtingu duobučių skaičiumi, dažniausiai datuojami I tūkstantmečiu pr. m. e. – III a. m. e. Manoma, kad jie susiję su agrarine magija ir apeigomis. Baltarusijos mitologiniai akmenys (apie 300) be tipinių išorės požymių. Jie turi įvairius sakralinius vardus, apie juos pasakojami padavimai. Žinoma atvejų, kai mitologiniai akmenys buvo šventinami (Boriso akmenys). Kitą grupę sudaro akmeniniai kryžiai ir mitologiniai akmenys su iškaltais ženklais. Savitos yra Rytų Prūsijoje aptinkamos akmeninės bobos (Kulių Bobelė).

Lietuvoje

Lietuvoje žinoma apie 600 mitologinių akmenų. Ant jų aptinkama su kulto apeigomis susijusių duobučių, dubenų – Dvaronių akmuo, Laitkagalio akmuo, Pelėkių akmuo (Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje), Švendubrės akmuo turi nuo kelių iki 90 apskritų duobučių. XIV–XVII a. šventvietėse stovėjo ritinio formos mitologiniai akmenys su iškaltais plokščiadugniais dubenimis (Šilalės akmenys), į kuriuos rinkdavosi šventas vanduo. Manoma, jog prie tokių akmenų buvo kūrenama šventoji ugnis.

XVI–XVIII a. kaimuose buvo paplitę vidutinio dydžio plokščiu paviršiumi mitologiniai akmenys su smailiadugniais dubenimis. Manoma, jie turėję saugoti grūdus, gyvulius, namų laimę. Pėduotiesiems akmenims (Mitkiškių akmuo, Skudutiškio akmenys, Zigmantiškių akmuo) datuoti trūksta duomenų. Jų atsiradimą padavimai sieja su Dievu, Marija, velniu, ragana. Tokie mitologiniai akmenys dažniausiai yra su natūraliais, žmonių ar gyvulių pėdas primenančiais įdubimais. Gausu pasakojimų, sakmių bei tikėjimų apie natūralių gamtinių formų šventuosius akmenis, vadinamuosius Mergų akmenis, Mokus ar Stabakulius, laikomus suakmenėjusiais žmonėmis (Akmens Nuotakos akmuo, Noreikiškių akmenys). Prie upių, ežerų aptinkama Laumių akmenų, akmenų stalų, akmenų krėslų (Padievaičio akmuo Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje), akmenų lovų ir kitokių. Dar XIX–XX a. viduryje per krikščionių religines šventes kai kur prie mitologinių akmenų žmonės gausiai rinkdavosi, aukodavo įvairių daiktų, pinigų, meldėsi prašydami sveikatos, laimės.^[1]

Literatūra

Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje, Vilnius, 1958
Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys, Vilnius, 1990
Матулис В. Литовские жертвенные камни // Археология и история Пскова и Псковской земли. 1985. Псков, 1985.
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, Vilnius, 1998
Andris Caunė. Dobumakmeni Latvijā // Arheologija un etnografija. T. XI. Riga, 1974.
M. Baruch. Boże stopki. Archeologia i folklor kamieni z wyżlobionymi śladami stóp, Warszawa, 1907
Juris Urtans. Pedakmeni robezakmeni, muldakmeni, Riga 1990 m.

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

↑ Vykintas Vaitkevičius. Apeiginiai akmenys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 635 psl.

[1] Vykintas Vaitkevičius. Apeiginiai akmenys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 635 psl.

[1]