Merai
| Merai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | ~1,63 mln. |
| Populiacija šalyse |  Kenija
|
| Kalba (-os) | merų, suahilių |
| Religijos | krikščionybė, prigimtinė tikyba |
| Giminingos etninės grupės | kikujai, embai, džagai, kambai, suahiliai, kiti bantai |
 Vikiteka: |
Merai |
Merai (sav. Amîîrú) – Rytų Afrikos tautų grupė, priklausanti bantams. Gyvena Kenijoje, Meru apylinkėse. Sudaro šios gentys: tiganijai, igembiai, imenčiai, miutiniai, igoliai, mvimbiai, mutambiai. Populiacija – 1,63 mln. žmonių. Kalba merų kalba, priklausančia bantų kalboms (kikujų kalbos tarmė), taip pat suahiliškai. Dauguma – krikščionys (daugiausia katalikai, protestantai), yra išlaikiusių prigimtinę tikybą.
XX a. pr. merų apgyvendintos žemės sudarė atskirą Kenijos Meru administracinį dalinį. Pagal šio krašto pavadinimą suteiktas ir tautovardis. Nuo XX a. vyksta tautinė kosolidacija, suartėjimas su kikujais.
Verčiasi rankine terasine, taip pat plūgine žemdirbyste (sorgai, kukurūzai, ankštiniai, jamsai), gyvulininkyste (daugiausia ožkos, o galvijai buvo labiau prestižo ir mainų priemonė). Dirba samdomus darbus. Moterys verčiasi puodininkyste, įvairių pluoštų pynimu, vyrai – kalvyste (ginklai, papuošalai), odos apdirbimu, medžio raižyba.
Merų gyvenvietės padriko plano. Būstas apskritas, sienos iš karčių, perpintų vytelėmis, apdrėbtos moliu.
Tradicinis merų rūbas – skraistė ir prikyštė iš naminių gyvulių kailių ir augalinio pluošto.
Merų virtuvės pagrindą sudaro košės su prieskoniais, rečiau – pieno produktai. Mėsą valgydavo retai, dažniausiai tik vyrai.
Merų visuomeninė sankloda pagrįsta 5 suaugusiųjų klasėmis ir patrilinijinėmis gimininėmis grupėmis. Giminių grupės skirstėsi į „raudonuosius“, „juoduosius“ ir „baltuosius“. Perėjimas iš vienos amžiaus klasės į kitą vykdavo kas 10–15 metų, jį lydėdavo iniciacija, naujo vardo suteikimas.
Merų tautosaką sudaro mitai (daugiausia etnogenetiniai), gyvulinės pasakos, patarlės, apeiginės dainos ir šokiai. Tikybai būdingas protėvių kultas, raganavimas, liaudies medicina.[1]