Melasa – klampus skystis, šalutinis produktas perdirbant cukrinius runkelius ar cukranendres į cukrų.[1]

Melasa yra tiršta, tamsiai rudos spalvos, saldi, aitraus skonio. Tankis yra apie 1,4 g/cm³.

Iš žaliavos išgaunamos sultys, kurios sutirštinamos neaukštoje temperatūroje, išdžiovinamos ir sumalamos. Taip gaminant išlieka pirminės originalių sulčių medžiagos. Neapdorotas cukrus turi daug mineralinių medžiagų ir mikroelementų (kalcio, fosforo, geležies, magnio. Cukrus įgauna švelnų karamelės skonį. Nerūgština organizmo terpės.

Melasos kokybė priklauso nuo cukrinių runkelių arba cukranendrių kiekio. Kai kuriose šalyse šis produktas parduodamas kaip saldiklis ar sirupas.

Panaudojimas

redaguoti

Pramonė

redaguoti

Melasa naudojama etilo spirito gamyboje, tekstilės pramonėje, kosmetikai. Fermentuojant su Aspergillus niger pelėsiu išgaunama citrinų rūgštis (E330).

Žemės ūkis

redaguoti

Žemės ūkyje melasa vartojama pašarui, kaip priedas gyvulių šėrimui. Melasa padidina gyvulių suvartojamos energijos kiekį ir duoda pradžią aukštam ir pastoviam produktyvumui. Lengvai virškinami angliavandeniai skatina atrajotojų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmus. Dėl ypatingo skonio melasa yra idealiai tinkama maišyti su kitais pašarais. Granuliuotuose pašaruose ji naudojama kaip rišamoji medžiaga.

Kulinarijoje melasa vartojama kaip natūralus saldiklis. Ji dedama į įvairius kepinius ir saldumynus, yra Vorčesterio padažo sudedamoji dalis. Suteikia ypatingą skonį gėrimams, dribsniams, vaisių patiekalams, desertams ir pyragams.

Lietuvoje

redaguoti

Lietuvoje melasa naudojama gaminti kepimo mieles ir maistui skirtą etilo alkoholį.

Produkcija

redaguoti
Tūkstančiai tonų (2019 m.)[2]
1   Indija 14100
2   Brazilija 12295
3   Tailandas 5876
4   Kinija 3800
5   Pakistanas 2235
6   Jungtinės Amerikos Valstijos 2228
7   Meksika 2190
8   Rusija 1635
9   Indonezija 1275
10   Filipinai 1170
  Lietuva 32
Iš viso pasaulyje 63828

Šaltiniai

redaguoti
  1. Melasa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 634 psl.
  2. [1]