Atverti pagrindinį meniu

Lietuvių ir žemaičių labdaringoji draugija

Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė arba Lietuvių ir žemaičių labdaringoji draugija – labdaros ir paramos organizacija, 18921918 m. veikusi Rusijos Imperijos tuometinėje sostinėje Sankt Peterburge. Istoriografijoje patogumo dėlei Draugija dažnai vadinama Labdariais.

IstorijaKeisti

Susikūrusi 1892 m., ji kurį laiką buvo vienintelė legali lietuviška organizacija visoje carinėje Rusijoje. Leidimą viešai veikti išrūpino Jonas Jašmantas. Tarp aktyvių narių buvo Silvestras Baltramaitis, J.Mačiulis–Maironis, Justinas Zubrickas (sekretorius), Antanas Vilkutaitis, J.Gegužinskis ir kt. Įsikūrimo pradžioje jungė 60, o 1917 m. – 300 narių. Pirmininkai: Petras Vileišis (1892–95 m.), Vincas Matulaitis (1895–1917 m.), Blažiejus Česnys (1917 m.), Adomas Spurga (1917 m.), Gustavas Feterauskas (1918 m.).

Draugijos garbės nariais buvo išrinkti Imperijoje žinomi asmenys: prelatas Jonas Jašmantas (garbės pirmininkas), Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis, Lucko–Žitomiro vyskupas Karolis Niedzelkovskis, Dvasinės akademijos prof. Ignotas Baltrušis, tos pačios mokymo įstaigos inspektorius kun. Jonas Maciulevičius, prelatas ir popiežiaus protonotaras Konstantinas Maciulevičius, Mogiliavo metropolijos sekretorius Kazimieras Prapuolenis, inžinierius Petras Vileišis, Lietuvių teatro vadovas Lionginas Vinkleris, pirkliai Edmundas Novickis ir Mikalojus Kulvietis.

Veiklos pradžioje organizacinė veikla apsiribojo tautiškų vakarų rengimu. 1893 m. surengti net du šokių vakarai, sutraukę 400 persikėlelių iš Lietuvos. 1894 m. prieš šokių pokylį surengtas ir pirmasis koncertas. Savų artistų buvo nedaug, tad koncertavo rusų dainininkai ir muzikantai. 1895 m. scenoje jau dainavo mišrus choras (vad. K.Jakštas), vėliau choristams vadovavo Juozas Zauka, Česlovas Sasnauskas, Petras Juozas Pranaitis. Tais pačiais metais peterburgiečiams buvo parodytas pirmasis teatro mėgėjų vaidinimas – Juzefo Blizinskio komedija „Žentas dėl parodos“. Vakarai turėjo pasisekimą, jų pabaigoje pagiriamąjį žodį lietuviškai tardavo ir grafas Mykolas Oginskis.

Kasmetinis nario mokestis buvo 6 rubliai, dalį narių nuo jo atleisdavo. 1893–1902 m. veiklos laikotarpyje į draugijos kasą buvo surinkti 25 000 rub., tame tarpe įskaičiuoti ir už bilietus į organizuotus vakarus sumokėti pinigai bei savanoriški įnašai. Draugija teikė pašalpas ir paskolas, daugiausiai moksleiviams.

Palanki peterburgiečių visuomenės nuomonė dar iki 1904 m. paskelbto Spaudos draudimo panaikinimo leido spausdinti renginių programėles lietuviškai. Vėliau pradėtas leisti savaitraštis „Lietuvių laikraštis“ – pirmasis lietuviškas periodinis leidinys tuometinėje Rusijoje. Draugijos pastangų dėka buvo išspausdinti ir keliolika lietuviškų kalendorių. 1902 m. miesto Šv.Stanislovo bažnyčioje minint draugijos gyvavimo dešimtmečio sukaktį kun. Kazimieras Prapuolenis pasakė pirmąjį pamokslą lietuviškai. Po to šioje šventovėje buvo įvestos ir pamaldos lietuvių kalba.

Po 1917 m. Spalio perversmo Labdarių veikla prigeso, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dauguma tautiečių grįžo į Lietuvą.

ŠaltiniaiKeisti