Leonidas Šumskis
Gimė 1945 m. birželio 10 d.
Semeliškės, Trakų apskritis
Mirė 2022 m. rugsėjo 25 d. (77 metai)
Rusija
Veikla dainų atlikėjas, poetas, režisierius
Alma mater 1981 m. A. Lunačarskio valstybinio teatro meno institutas (GITIS)

Leonidas Šumskis (rus. Леонид Григорьевич Шумский; 1945 m. birželio 10 d. Semeliškėse, Trakų apskrityje[1]2022 m. rugsėjo 25 d. Rusijoje) – Lietuvos ir Rusijos estrados dainininkas, dainų autorius, poetas, režisierius. Lietuvoje atlikėjas pagarsėjo dainomis „Žalioj stotelėje“, „Elektrėnų žiburiai“.[1] Aštuntojo dešimtmečio pradžioje persikėlė gyventi į Rusiją. Aktyviai koncertavo Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose.

Įsimintiniausi L. Šumskio gyvenimo momentai buvo aprašyti 2020 m. išleistoje Ingos Liutkevičienės knygoje „Bravo estradai!“.[2]

Biografija

redaguoti

L.Šumskio gimtinė – Semeliškės Trakų rajone (rusų šaltiniuose nurodomi Trakai)[1]. Iš šio rajono kilę rusakalbiai L. Šumskio proseneliai. Baigęs tuometę Vilniaus technikos mokyklą, tapo tekintoju, dirbo Vilniaus dyzelinių traukinių depe. 1964–1967 m. tarnavo pasienio kariuomenėje. Būdamas laisvai samdomo armijos ansamblio atlikėjas, jis pirmą kartą išbandė save didžiojoje scenoje. 1967 m. jam suteiktas Visasąjunginio liaudies meno festivalio laureato vardas. Išėjęs į atsargą, išbandė įvairias profesijas: dirbo mokytoju kaimo mokykloje, meistru buitinės chemijos gamykloje, šaltkalviu montuotoju ir kt[3].

Kūryba Lietuvoje

redaguoti

Po tarnybos armijoje dainavo Vilniaus statybininkų kultūros rūmų ansamblyje, buvo LRT lengvosios muzikos orkestro, ansamblio „Nemuno žiburiai“ vokalistas. Bendradarbiavo su kompozitoriumi Mikalojumi Noviku: šlageriais tapo atliekamos dainos „Dar nežinia“, „Žalioj stotelėje“, „Putinai“. Dvi dainas L. Šumskiui parašė Eduardas Balsys: garsiąją „Elektrėnų žiburiai“ ir lyrinę „Gulbių šauksmas“. Dainininkas 1969 m. atstovavo šaliai nekonkursinėse programose tarptautiniuose dainų festivaliuose Sopote (Lenkija) ir Sočyje (Rusija). 1970 m. pelnė konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomą. Netrukus tapo Maskvoje rengiamo televizijos dainų konkurso „Alio! Ieškome talentų!“ (Алло! Мы ищем таланты!) laureatu ir pelnė žiūrovų prizą.[1]

Karjera Rusijoje

redaguoti

1972 m. jis buvo pakviestas dirbti į Maskvos miuziklą. Dirbo su koncertinėmis organizacijomis „Roskoncert“, „Moskoncert“ (nuo 1975 m.), dainavo džiazo orkestre „Sovremenik“.

1981 m. baigė A. Lunačarskio valstybinio teatro meno instituto (GITIS) Muzikinio teatro fakulteto režisūros skyrių. Mokėsi viename kurse su Ala Pugačiova, Pavelu Slobodkinu iš grupės „Vesiolyje rebiata“.[1]

Jis Rusijoje buvo daugelio pastarųjų metų televizijos laidų dalyvis, tarp kurių 1970-ųjų TV konkursai „Alio! Ieškome talentų! ir „Su daina per gyvenimą!“ (С песней по жизни!). 1978 m. suvaidino Odesos kino studijos filme „Ypatingos paskirties būrys“ (Отряд особого назначения). Ne kartą koncertavo su SSRS valstybinio radijo ir televizijos orkestrais, vadovaujamais J. Silantjevo, B. Karamiševo, ilgus metus gastroliavo su solo programa. Buvo daugelio šventinių programų Maskvos aikštėse ir koncertų salėse organizatorius ir vadovas. Vyko į keletą kūrybinių kelionių į „karštuosius taškus“ (Padniestrėje, Čečėnijoje), koncertavo atokiuose kariniuose garnizonuose.[4]

Bendradarbiavo su karinių rašytojų studija, buvo jos neetatinis muzikinis konsultantas. Dviejų komisijų prie Rusijos rašytojų sąjungos narys: „Karinė patriotinė literatūra“ ir „XX amžiaus rusų daina“. Buvo koncertinės „Fronto brigados“ narys. Eilę metų buvo Rusijos mokslų akademijos Centrinių mokslininkų namų „Dainų mylėtojų klubo“ direktorius ir vedėjas. Buvo dažnas svečias ir vakarų organizatorius Maskvos tautybių namuose, Rusijos ginkluotųjų pajėgų kultūros centre.[4]

Rusijoje gerai žinomos jo atliekamos dainos „Blokpostas“ (Блокпост), „Neskriskit pro šalį, gervės!“ (Не пролетайте мимо, журавли!) pagal Vladimiro Silkino eiles, „Bobų vasara“ (Бабье лето) pagal Anatolijaus Ježovo eiles. Įrašė keletą solinių plokštelių ir kompaktinių diskų. Eilėraščių knygos „Atsisveikinimo maršas“ (Прощальный марш) ir literatūrinėje spaudoje publikuotų eilėraščių autorius. Dainų kūryboje jis tęsė Marko Berneso ir Vladimiro Trošino atlikimo tradicijas.[4]

Įvertinimas

redaguoti

1999 m. apdovanotas Aleksejaus Fatjanovo premija „Lakštingalos, lakštingalos...“, 2000 m. pelnė Rusijos nusipelniusio artisto vardą, 2003 m. gavo Suvorovo karo meno premiją. Buvo Rusijos rašytojų sąjungos narys.[5]

Literatūra

redaguoti
  • Inga Liutkevičienė. Bravo estradai!. 2020, Mažoji leidykla

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti