Kuresarė
Kùresarė [2] (est. Kuressaare) – miestas vakarų Estijoje, Saremos salos pietvakarinėje dalyje, Rygos įlankos pakrantėje. Sarės apskrities ir Saremos valsčiaus centras. Kuresarė yra į labiausiai į vakarus nutolęs Estijos miestas. Yra XIII a. pilis, apsupta miesto parko, XVII a. barokinė miesto rotušė, XVIII a. bajorų rūmai, Šv. Lauryno bažnyčia, Šv. Nikolajaus cerkvė. 1999 m. atidarytas miesto teatras, yra sanatorijos. Yra nedidelis oro uostas (skrydžiai į Taliną, Piarnu, Ruhnu). Keltų prieplauka Romasarėje, jachtų uostas. Per Muhu salą keliais ir keltais sujungta su žemynu. Plėtojama žvejybos ir žuvies apdirbimo, žemės ūkio pramonė. Vystomas turizmas. Veikia Kuresarės gimnazija.
Kuresarė est. Kuressaare | |
---|---|
Miesto reginys | |
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
Valstybė | Estija |
Apskritis | Sarės apskritis |
meras | Mikk Tuisk |
Gyventojų | 13 034 |
Plotas | 15,5 km² |
Tankumas | 841 žm./km² |
Altitudė | 5 m |
Pašto kodas | 93813 |
Tinklalapis | [1] |
Vikiteka | Kuresarė |
Geografija
redaguotiMiestas yra pietinėje Saremos salos pakrantėje. Po 2017 m. administracinės reformos Kuresarės miestas su buvusiomis kaimiškomis Kihelkonos, Vakarų Sarės (Kaarma, Kerla ir Liumanda), Laimjala, Leisio, Mustjalos, Orisarės, Pihtlos, Pioidės, Salmės, Torgu ir Valjalos savivaldybėmis sudaro Saremos valsčių (Saaremaa vald), vieną iš trijų Sarės apskrities savivaldybių.
Istorija
redaguotiSaremos salą Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas iš Naumburgo užkariavo 1227 m., netrukus Kalavijuočių ordinas buvo įjungtas į Vokiečių ordiną.[3] Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose pilis (arx aquilae) minima lotyniškuose tekstuose tarp 1381 ir 1422 m. Arensburgo pilis buvo Ozelio-Vikos vyskupo rezidencija. Ilgainiui prie pilies išaugo gyvenvietė, vadinama Arensburgu.[4] Arensburgas tapo 1228 m. Rygos arkivyskupo įsteigtos Ozelio-Vikos vyskupijos, įėjusios į Livonijos konfederaciją, centru.[5]
Ozelio-Vikos vyskupas nuo 1542 m. Johanas fon Miunchhauzenas (Johann von Münchhausen) atsivertė į liuteronybę. Livonijos karo metu į Livoniją veržiantis Rusijos caro Ivano IV kariuomenei Miunchhauzenas 1559 m. pardavė savo žemes Danijos karaliui Frederikui II ir grįžo į Vokietiją. Frederikas į Kuresarę atsiuntė savo jaunesnįjį brolį princą Magnusą, kur jis kitais metais buvo išrinktas vyskupu. Jo įtakoje Arensburgas 1563 m. gavo miesto teises Rygos pavyzdžiu.[6] 1572 m. vyskupystė buvo sekuliarizuota ir Kuresarė prijungta prie Danijos karalystės.
1645 m., Danijai pralaimėjus Torstensono kare, pagal Briomsebro sutartį perleista Švedijai.[6] 1710 m., per Didįjį Šiaurės karą, Arensburgas buvo sudegintas rusų kareivių. Pagal Nyštato sutartį, 1721 m. miestas atiteko Rusijai. XVIII a. tapo populiaria poilsiaviete. 1887 m. mieste buvo 3509 gyventojai.[7] 1918 m., Estijai tapus nepriklausoma valstybe, oficialiai pavadinta Kuresare.
1952–1988 m. vadinosi Kingisepu (est. Kingissepa; čia gimusio Estijos bolševikų politiko, Viktoro Kingisepo garbei).[8] Sovietų valdžios metais čia pastatytos žuvies perdirbimo ir konservų gamyklos, mėsos ir pieno kombinatai, baldų fabrikas.[9]
Dabar Kuresarė plėtojama kaip kurortinis miestas.
Sportas
redaguoti- FC Kuressaare (futbolas)
Miestai partneriai
redaguotiGalerija
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ ESTONIA: Counties, Cities and Towns, citypopulation.de
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Kjaergaard, Thorkild (1994). Castles around the Baltic Sea: the illustrated guide. Castle Museum. p. 64. ISBN 978-83-86206-03-2. Tikrinta 2012-06-04.
- ↑ Е. М. Поспелов (Ye. M. Pospelov). „Имена городов: вчера и сегодня (1917–1992). Топонимический словарь.“ Москва, „Русские словари“, 1993.
- ↑ Murray, Alan V. (2001). Crusade and conversion on the Baltic frontier, 1150–1500. Ashgate. p. 11. ISBN 978-0-7546-0325-2. Tikrinta 2012-06-04.
- ↑ 6,0 6,1 Bes, Lennart; Frankot, Edda; Brand, Hanno (2007). Baltic Connections: Denmark, Estonia, Finland, Germany. BRILL. p. 178. ISBN 978-90-04-16431-4. 2012-06-04.
- ↑ Аренсбург. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 2 (3) : Араго — Аутка. С.-Петербургъ, 1890. (rus.)
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 209
- ↑ M.Jackevičius. Į Saremą.//Mokslas ir gyvenimas. 1963 m. Nr. 11. P.24