Konfesionalizacija
Konfesionalizacija yra konceptas, pasitelktas reformacijos istorikų siekiant apibūdinti Bažnyčios, valstybės ir visuomenės raidos pokyčius Europoje, vykusius laikotarpiu tarp maždaug 1540 m. ir Vestfalijos taikos (1648). Šiuo laikmečiu Europoje gilėjo dėl reformacijos įtakos prasidėjęs konfesinis susiskaidymas į atskiras evangelikų šakas: formavosi liuteronų, kalvinistų, cvinglistų tikėjimai. Kita vertus, po Tridento bažnytinio susirinkimo (1545–1563) savo pozicijas stengėsi išlaikyti, o daugelyje vietų ir atgauti, katalikybė. Skirtingų tikėjimo išpažinimų (lot. confessio) pagrindu atitinkamos krikščionybės šakos nustatė savo teologines doktrinas, santykį su valstybe bei stiprino savo socialinę ir kultūrinę veikmę. Socialinio elgesio kodai, kurių reikalavo atitinkamos tikybos, viena vertus, gilino konfesines skirtis, antra vertus, stiprino vidinį atskirų konfesijų sutelktumą. Žmonių priklausomybė vienai ar kitai konfesijai Europoje tapo svarbiausiu tapatybės kriterijumi, o konfesionalizacija laikytina šių tapatybių konstravimo ir paplitimo visuomenėje procesu.
Konfesionalizacijos teoriją, tyrinėdami Šv. Romos imperijoje vykusius reiškinius, nepriklausomai vienas nuo kito XX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje išvystė vokiečių istorikai Wolfgang Reinhard ir Heinz Schilling [1]. Jiedu rėmėsi Ernsto Walterio Zeedeno, kuris 6 dešimtmetyje pirmasis aprašė „konfesijų darybos“ (vok. Konfessionsbildung) procesą, darbais, nors Zeeden pastaruoju terminu apibūdino vidinius bažnytinius procesus [2].
Konfesionalizacija suvokiama kaip socialinis, tikybinis ir kultūrinis procesas, kurio metu atitinkama Bažnyčia, remdamasi savosios teologijos teisingumo dogma ir pasitelkdama įvairius (įskaitant ir politinius) instrumentus per religinę literatūrą, mokyklą, šeimą, teisės aktus, reguliuojamas darbinės veiklos normas ir asmeninio gyvenimo standartus siekia sukurti tokią visuomenę, kuri atitiktų atitinkamos konfesijos idealus. Tokios socialinės kontrolės realizavimo geriausiu pavyzdžiu paprastai nurodoma Kalvino Ženeva.
Konfesionalizacijos terminas taikomas tiek reformatų, tiek liuteronų, tiek katalikų atveju [3]. Konfesionalizacijos konceptas leidžia į atskirus vadinamųjų ankstyvųjų naujųjų laikų (1500–1800) Europos istorijos aspektus pažvelgti ne vien per reformacijos ir kontrreformacijos priešpriešos prizmę.
Wolfgango Reinhardo koncepcijoje reformacija, katalikiškoji reforma ir kontrreformacija suvokiamos kaip Europos modernizacijos ankstyvaisiais naujaisiais laikais reiškiniai. Konfesionalizacija esą buvusi ilgo modernizacijos proceso dalis ir prisidėjusi prie modernių valstybių formavimosi ir socialinio disciplinavimo. Konfesionalizacijos ir modernizacijos tiesioginį ryšį kritikavo Winfried Schulze, pasak kurio, modernizaciją lėmė ne tiek konfesionalizacija, kiek sekuliarizacija.
Nuorodos
redaguoti- ↑ Wolfgang Reinhard, "Gegenreformation als Modernisierung? Prolegomena zu einer Theorie des konfessionellen Zeitalters", in Archiv für Reformationsgeschichte, 68 (1977), S. 226-252; Wolfgang Reinhard, "Konfession und Konfessionalisierung in Europa", in Bekenntnis und Geschichte. Die Confessio Augustana im historischen Zusammenhang, (Hg.) Wolfgang Reinhard, München, 1981, S. 165-189; Heinz Schilling, Konfessionskonflikt und Staatsbildung. Eine Fallstudie über das Verhältnis von religiösem und sozialem Wandel in der Frühneuzeit am Beispiel der Grafschaft Lippe, Gütersloh, 1981; Heinz Schilling, "Die Konfessionalisierung im Reich: Religiöser und gesellschaftlicher Wandel in Deutschland zwischen 1555 und 1620", in Historische Zeitschrift, 246 (1988), S. 1-45.
- ↑ Ernst Walter Zeeden, "Grundlagen und Wege der Konfessionsbildung im Zeitalter der Glaubenskämpfe", in Historische Zeitschrift, 185 (1958), S. 249-299; Ernst Walter Zeeden, Die Entstehung der Konfessionen. Grundlagen und Formen der Konfessionsbildung im Zeitalter der Glaubenskämpfe, München, Wien, 1965.
- ↑ Die reformierte Konfessionalisierung in Deutschland, (Hg.) Heinz Schilling, Gütersloh, 1986; Die lutherische Konfessionalisierung in Deutschland, (Hg.) Hans-Christoph Rublack, Gütersloh, 1992; Die katholische Konfessionalisierung, (Hg.) Wolfgang Reinhard und Heinz Schilling, Gütersloh, 1995.