Kojotas
| Canis latrans | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Kojotas (Canis latrans) | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Canis latrans Say, 1823 | ||||||||||||||||
 Kojoto paplitimas Šiaurės Amerikos žemyne |
Kojotas (Canis latrans) – šuninių šeimos žinduolis, aptinkamas tik Šiaurės Amerikoje. Paplitęs beveik visame žemyne – nuo Panamos pietuose iki šiaurės Kanados ir Aliaskos. Pavadinimas kildinamas iš actekų kalbos žodžio nah. coyōtl.
Išvaizda
redaguoti_(15713308475).jpg){kind=spacer}
Kojotas panašus į vilką, bet mažesnis. Kailis pilkai rudas, dėmėtas, rečiau juodas, papilvė šviesesnė. Priekinės kojos, galvos šonai, snukis, pėdos rausvai rudos. Ties pečiais ir ant nugaros eina juodi dryžiai. Uodegos galiukas juodas. Nosis juoda, akių rainelė geltona. Ausys palyginti didelės, o kojos – laibos.[1] Kūno ilgis 70–95 cm, aukštis ~50 cm, sveria 11–21 kg, uodegos ilgis ~40 cm. Patinai didesni už pateles.[2] Šeriasi nuo gegužės iki liepos.
Kojotas gerokai mažesnis už pilkąjį vilką, bet didesnis už lapę. Nuo šuns skiriasi stačiomis, smailomis ausimis ir ilga nuleista uodega.[1]
Dauginimasis
redaguotiKojotų ruja trunka 2–3 mėnesius – tarp sausio ir kovo. Patinas ir patelė sudaro monogaminę, keletą metų kartu gyvenančią porą (bet nebūtinai visą gyvenimą). Nėštumas tęsiasi 60–63 dienas.[1]
Veda 6–17 (dažniausiai 4–7) jauniklių, kurie slepiami urvuose, kitose priedangose.[2] Tik gimę kojotukai sveria ~250 g, būna akli, nulėpusiomis ausimis. Po 28 dienų jau gali palikti guolį. Po atjunkymo jauniklius maitina abu tėvai. Nuo tėvų atsiskiria po 6–9 mėnesių, nors patelės dažnai lieka su tėvais ir prisijungia prie jų gaujos. Subręsta po metų.[1] Laukinėje gamtoje išgyvena iki 10 metų, nelaisvėje – iki 18.
Būdas ir buveinė
redaguotiKojotas lengvai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų, gyvena įvairiuose kraštovaizdžiuose: miškuose, prerijose, dykumose, pelkėse. Paprastai negyvena ten, kur vyrauja vilkai. Kadangi nevengia žmogaus, įsikuria priemiesčiuose, parkuose, aplink kaimus.
Priešingai, nei vilkai, kojotai rečiau telkiasi į gaujas. Medžioja po vieną, poromis ar šeimomis savo buveinės apylinkėse. Veikliausi naktimis (ypač tik sutemus ir paryčiais), nors neretai juos galima pamatyti ir dieną. Kojotai geba patys išsikasti guolį, bet dažniausiai užima švilpikų ar barsukų urvus. Guolį naudoja keletą metų, įsirengia kelias landas. Valda tęsiasi 19 km skersmeniu aplink irštvą. Valdas kojotai gina paprastai tik turėdami jauniklių.[1]
Kojotas gali bėgti iki 65 km/h greičiu ir liuoktelėti 4 m šuolį. Tarpusavyje bendrauja garsais, kvapais, prisilietimais, regimais ženklais. Turi labai išvystytą vokalizaciją – loja, kaukia, cypia. Kaukimu skelbia savo teritorijas. Gerai plaukioja, bet į medžius lipa prastai.[1]
Mityba
redaguotiBeveik 90 % kojoto raciono sudaro gyvūninės kilmės maistas. Gaudo kiškius, triušius, smulkius graužikus, taip pat gyvates, vabzdžius, paukščius, tačiau nevengia ir vaisių, uogų, maitos, kartais užpuola naminius gyvulius. Geba prisitaikyti prie įvairiausio maisto – prie miestų ėda šiukšles. Kojotas peliauja uostinėdamas žolėje – aptikęs auką staiga strykteli ir ją čiumpa. Stambius gyvūnus, tokius kaip elniai medžioja gaujomis, auką stengiasi išvarginti vaikydami.[1]
Pagrindiniai priešai – žmonės, vilkai ir pumos. Serga pasiutlige, kailinių erkių sukeltu susimu, šunų hepatitu. Parazituojami blusų, erkių, kaspinuočių, askaridžių.
Porūšiai
redaguoti
Išskiriama 19 kojoto porūšių. Stambiausias porūšis yra lygumų kojotas (Canis latrans latrans), gyvenantis Didžiosiose lygumose, panašaus dydžio yra kalninis kojotas (C. l. lestes), gyvenantis daugiausia Uoliniuose kalnuose bei šiaurės rytų kojotas (C. l. thamnos), besilaikantis apie Didžiuosius ežerus. Meksikos, pietų JAV, kai kurie Centrinės Amerikos porūšiai paprastai smulkesnio sudėjimo. Rytinis kojotas (Canis latrans var.) laikomas hibridiniu porūšiu su pilkuoju vilku.
Šunų ir kojotų hibridai gamtoje pasitaiko retai, nes kojotai priešiški šunims, o net susiporavimo atveju nesudaro nuolatinės poros, todėl jaunikliams gerokai sumažėja galimybė išgyventi. Jaunikliai išlaiko kojoto bruožus, pasižymi sunkiai suvaldomu būdu, palyginus su šuniukais. Hibridai vaisingi.[3]
Santykis su žmogumi
redaguotiKojotas – svarbus veikėjas indėnų mitologijoje. Dažnai vaizduojamas kaip triksteris, gebantis keisti pavidalus, minimas pasaulėkūros mituose. Actekai kojotą laikė karingumo simboliu, actekų kariai rengdavosi kojotą vaizduojančiais kostiumais. Actekų dievas Huehuekojotlis („senasis kojotas“) laikytas muzikos, šokių, linksmybių, apgaulių viešpačiu. Baltieji atvykėliai kojotą, savo ruožtu, laikė bailumo, nepatikimumo simboliu.
Žmogaus ir kojoto santykiai keblūs dėl to, kad kojotai nepraleidžia progos užpulti naminius gyvulius – kaimiškose vietovėse jie medžioja avis, ožkas, galvijus, naminius paukščius. Pvz., 2004 m. JAV 60 % laukinių gyvūnų sumedžiotų avių buvo kojotų aukos.[4] Miestuose ir priemiesčiuose kojotai medžioja šunis, kates, kitus naminius gyvūnus, vietomis sulaukėjusios katės netgi sudaro jų raciono pagrindą. Kojotai puola dažniausiai mažas ir vidutinio dydžio šunų veisles, o stambūs šunys (pvz., greihaundai, įvairūs aviganiai) paprastai sugeba kojotus nuvyti.
XX a. pab.–XXI a. pr. vis daugiau kojotų apsigyvena ne tik JAV ir Kanados priemiesčiuose, bet tiesiog miestuose: parkuose ir kituose žaliuosiuose plotuose, pramoniniuose rajonuose. Jų pastebėta netgi Niujorko Centriniame parke. Kojotus į miestus pritraukia lengvas grobis – šiukšlės, gyvūnams paliekamas maistas, naminiai gyvūnai. Dar labiau kojotų baimę žmogui sumažino tai, kad dalis žmonių šiuos gyvūnus maitina.
Užfiksuotas ne vienas atvejis, kai kojotai užpuolė žmones. Dažniausiai užpuolimai registruojami Kalifornijoje, ypač Los Andželo apygardoje. Kojotai linkę persekioti arba pulti mažus vaikus, bėgiotojus, dviratininkus, vedžiojamus šunis ginančius šeimininkus, gulinčius žmones. Kadangi kojotai paprastai laikosi po vieną, yra gana smulkaus sudėjimo, jų antpuoliai retai kada sukelia rimtų traumų (smulkūs įkandimai, įdrėskimai), rimčiau nukentėti gali maži vaikai, nes jiems kojotas gali griebti už gerklės ar sprando. Žinomi 2 atvejai, kai kojotai nužudė žmogų – 1981 m. 3 metų mergaitę ir 2009 m. 19-metę dainininkę Teilor Mičel (Taylor Mitchell).[5]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Canis latrans, animaldiversity.org
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Kojotas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ Cartaino, Carol (2011). Myths & Truths about Coyotes: What You Need to Know about America’s Most Misunderstood Predator.
- ↑ „Sheep and Goats Death Loss“ (PDF). National Agricultural Statistics Service
- ↑ [1]
