Kiribačio geografija
Kiribačio geografija – Kiribačio Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.
Padėtis redaguoti
Kiribatis įsikūręs Ramiajame vandenyne, centrinėje Okeanijoje, abipus pusiaujo, ties Polinezijos ir Mikronezijos sandūra. Valstybę sudaro trys salynai: Gilberto salos, Fynikso salos ir Linijinės salos. Iš viso šalį sudaro 32 atolai ir viena sala (Banaba).[1] Kalėdų sala (Kiritimatis) yra didžiausias pasaulyje atolas pagal užimamą sausumos plotą (388 km²).[2][3] Beveik visų salų vidurinėse dalyse yra lagūnos.
Kiribatis yra viena mažiausių pasaulio valstybių (186) – jos sausumos plotas tik 811 km². Tačiau šalis išsidriekusi net 3,5 mln. km² vandenyno plote.[1] Tai vienintelė šalis, esanti visuose keturiuose pusrutuliuose.[1]
Kraštiniai taškai:
- šiaurėje – Teraina;
- pietuose – Flinto sala;
- rytuose – Karolinos sala;
- vakaruose – Banaba.
Paviršius redaguoti
Salų vidutinis aukštis 7 m, didžiausias 81 m (Banabos saloje).[3] Dėl tokio nedidelio aukščio daugeliui salų gresia užliejimas dėl kylančio vandenyno lygio. Banabos sala sudaryta iš fosfatų.
Klimatas redaguoti
Kiribatyje būdingas tropinis jūrinis klimatas. Mėnesių vidutinė temperatūra 27–29 °C (aukščiausia 34–38 °C, žemiausia 17–22 °C). Į pietus nuo pusiaujo per metus iškrinta 700 mm, į šiaurę nuo pusiaujo – 3000 mm kritulių. Būna sausrų, lapkritį–kovą – atogrąžų ciklonų.[3] Pasitaiko tornadų.
Taravoje ištisus metus temperatūra laikosi apie 28 °C, Kiritimatyje – laipsniu vėsiau.[4][5]
.jpg)
.jpg)
Hidrografija redaguoti
Gėlo vandens telkinių praktiškai nėra. Banabos saloje gėlo vandens išteklių šiek tiek yra požeminiuose urvuose.[6] Terainos saloje telkšo pelkė, po liūčių užsipildanti vandeniu.[7] Kai kurių kitų uždarų atolų lagūnų vanduo irgi gėlesnis, nei vandenyno.
Gyvoji gamta redaguoti
Kiribačio salose vyrauja drėgnieji atogrąžų miškai, priklausantys trims ekoregionams: Vidurio Polinezijos, Vakarų Polinezijos ir Rytų Mikronezijos.[8] Auga heliotropai, pisonijos, getardos, pandanai, širdamedžiai, puiklapiai. Lagūnų pakrantėse vietomis veši mangrovės. Šalies miškingumas (2018 m.) – 15 %.[1]
Kiribatyje vietinių sausumos žinduolių nėra, tačiau aplinkiniuose vandenyse plaukioja banginiai, kašalotai, delfinai, orkos. Nemaža paukščių įvairovė – 90 rūšių, iš kurių 1 endeminė (Kiritimačio nendrinukė Acrocephalus aequinoctialis). Sutinkamos antys, žąsys, balandžiai, gegutės, vandeninės vištos, tilvikai, plėšikai, žuvėdros, kirai, įvairūs audrapaukščiai, albatrosai, fajetonai, fregatos, padūkėliai. Aplinkiniuose koralų rifuose didelė vandens gyvūnijos įvairovė.
Kiribatyje yra 11 jūrinių ir dvi sausumos saugomos teritorijos, bendrai užimančios 806 455 km² plotą.[9] Svarbiausia saugoma teritorija – Fynikso salų saugoma teritorija, užimanti 408 250 km² (UNESCO pasaulio paveldo objektas nuo 2010 m.).[3]
Pagrindinės ekologinės problemos: nevalytų nuotekų ir šiukšlių patekimas į vandenyną (Pietų Taravoje), gėlo vandens stygius, pakrančių erozija.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Kiribati, The World Factbook, CIA.
- ↑ „Teeb’aki, Republic of Kiribati“. A Directory of Wetlands in Oceania (Report). Slimbridge, UK; Kuala Lumpur, Malaysia: International Waterfowl and Wetlands Research Bureau; Asian Wetland Bureau. pp. 199–228.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Aira Dubikaltienė. Kiribatis: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ „Klimatafel von Tarawa, Int. Flugh. Bonriki / Kiribati (Gilbert-Inseln)“. Baseline climate means (1961–1990) from stations all over the world. Deutscher Wetterdienst.
- ↑ „Weatherbase: Historical Weather for London, Kiribati“. Weatherbase.
- ↑ Kiribati, Water, Sanitation Program, pacificwater.org
- ↑ Streets, Thomas H. (1877): Some Account of the Natural History of the Fanning Group of Islands. American Naturalist, 11(2): 65–72.
- ↑ Olson, D. M, E. Dinerstein; et al. (2001). „Terrestrial Ecoregions of the World: A New Map of Life on Earth“. BioScience. 51 (11): 933–938.
- ↑ World Database on Protected Areas – Kiribati
