Atverti pagrindinį meniu

Karabacho chanatas (azer. Qarabağ xanlığı) – buvusi pusiau savarankiška tiurkų valstybė, kurios teritorija apėmė šiuolaikinės Armėnijos ir Azerbaidžano teritorijas. Šis chanatas įkurtas maždaug 1748[1] m. ir gyvavo iki 1806[2] m., kai jį užėmė Rusijos imperija.[3] Karabacho aneksija nebuvo oficialiai įteisinta iki 1813 m. Gulistano sutarties, kai po Rusijos ir Persijos karo (1804–13 m.) Fath Ali Šachas oficialiai Karabachą perdavė Rusijos carui Aleksandrui I.[4][5] Chanatas galutinai buvo panaikintas 1822 m., o po kelerių metų Rusijos imperija suformavo provinciją su karine administracija.[4]

Qarabağ xanlığı
Karabacho chanatas
Safavid Flag.svg
1748 – 1822 Flag of Russia.svg
Location of
Šušos (Karabacho) chanato žemėlapis
Sostinė Šuša
Valdymo forma Monarchija
Istorija
 - Įkūrimas 1748 m., 1748
 - Aneksuota Rusijos 1822 m.

1805 m. gegužės 14 d. vykstant Rusijos ir Persijos karui (1804–1813 m.) Ibrahimas Halilas Chanas ir Rusijos generolas Pavelas Cicianovas pasirašė susitarimą, per kurį Karabacho chanatas buvo perduotas Rusijos valdžiai. Tačiau šis susitarimas buvo bevertis, nes sienos nuolat keitėsi iki pat karo pabaigos 1813 m.

Turinys

IstorijaKeisti

Karabacho chanato pirmtakas, Karabacho provincija, buvo viena iš provincijų, kurios buvo įkurtos šiaurinėje Safavidų imperijos dalyje.[6] Iš pradžių provincija apėmė Karabacho žemupio dalį („Karabacho stepė“). Vėliau Karabacho provincija plėtėsi ir apėmė didžiulę teritoriją – nuo Gruzijos sienos iki Arazo upės.[7] Žlugus Safavidų imperijai, po Nadero Šah Afšaro mirties 1747 m., valda skilo į kelis chanatus su įvairiomis autonomijos formomis. Karabacho valdytojas Panah-Ali chanas įsteigė de facto nepriklausomą chanatą ir pajungė savo valdžiai penkis armėnų kunigaikštukus.

Chanato sostinė 1748 m. buvo Bajato pilis Karabacho stepėje, po to, 17501752 m., naujai pastatytas Panahabado miestas. Panah-Ali Chano sūnaus Ibrahimo Halilo chano valdymo metu Panahabadas tapo dideliu miestu ir buvo pervadintas į Šušą. Vėliau Panah Ali chanas išplėtė Karabacho chanato teritoriją prijungdamas Karabacho, Megrio, Tatevo, Karakilisės, Kafano Zangezure ir Nachičevanės valdas.

Azerbaidžano istorija
Senovės Persijos istorija
Albanija (Aršakidai > Mihranidai)
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
Derbentas, Širvanas, Aranas (Šadadidai),
Sadžidai > Salaridai > Ravadidai
Seldžiukai > Eldegizidai > Chorezmidai
Ilchanidai > Jalairidai > Timūridai
Kara Kojunlu > Ak Kojunlu > Safavidai
Azerių chanatai (XVIII a.):
Širvanas, Baku, Karabachas, Gandža, Kuba, Šakė, Nachčivanas, Chojus, Tebrizas, Ardebilis
Rusijos imperija
Azerbaidžano Demokratinė Respublika
Užkaukazės TFSR > Azerbaidžano TSR
Azerbaidžano Respublika

Mohamadas Hasanas Chanas, kovojantis dėl Persijos sosto, apgulė Panahabadą, tačiau netrukus turėjo atsitraukti dėl to, kad vienas iš jo pagrindinių varžovų kovoje dėl sosto Karimas Hanas Zandas užpuolė savo priešininką. Mohamado Hasano atsitraukimas buvo toks skubotas, kad kariauna paliko savo patrankas po Šušos tvirtovės sienomis.

1759 m. Karabacho chanatas patyrė naują Urmijos valdovo Fath-Ali Chano Afšaro išpuolį. Su savo 30 000 karių armija Fatali chanas dar sugebėjo gauti paramą iš Jraberdo ir Talyšo (Gulistano) meliksų (feodalinių vasalų), tačiau Varandos kunigaikštis Šahnazarianas toliau palaikė Panah Ali Chaną. Šušos apgultis truko šešis mėnesius, o Fatali chanas galiausiai turėjo pasitraukti.

1795 m. Aga Mohamadas Chanas Kadžaras apgulė Šušą su savo 80 000 kareivių armija. Ibrahimas Chalilas chanas pasiruošė ilgalaikei gynybai. Miesto gynėjų skaičius pasiekė 15 000, o moterys kovojo kartu su vyrais. Karabacho armėnai taip pat aktyviai dalyvavo šioje kovoje su užpuolikais ir kovojo kartu su musulmonais, kurie organizavo pasipriešinimą kalnuose ir miškuose. Apgultis truko 33 dienas. Nepavykus užimti Šušos, Agha Mohamadas Chanas nutraukė apgultį ir nuvyko į Tiflisą (dabartinį Tbilisį). Miesto apylinkes nusiaubė, o ir pats Tiflisas labai nukentėjo nuo užpuolikų žiaurumų.

1797 m. Aga Mohamadas Chanas Kadžaras nusprendė atlikti dar vieną išpuolį prieš Karabachą. Per naują apgultį jis nuniokojo aplinkinius kaimus netoli Šušos. Priešas pridarė didelių nuostolių miesto gynėjams. Galiausiai Aga Mohamadui Chanui pavyko užgrobti Šušą, o Ibrahimas Halilas Chanas buvo priverstas bėgti į Dagestaną. Tačiau praėjus kelioms dienoms po Šušos užėmimo, Aga Mohamadas Chanas buvo nužudytas mįslingomis aplinkybėmis. Ibrahimas Halilas Chanas sugrąžino Aga Mohamado kūną į Teheraną, o naujasis karalius Fath-Ali Šachas Kadžaras (1797–1834) paskyrė jį Karabacho gubernatoriumi.

Ibrahimo-Halilo Chano valdžioje Karabacho chanatas išaugo ir užmezgė ryšius su kitais kaimynais.

1805 m. buvo sudarytas susitarimas tarp Karabacho ir Rusijos imperijos. Pagal šį susitarimą Karabacho chanas pripažino Rusijos imperijos viršenybę ir dominavimą,[8] atsisakė savo teisės vykdyti nepriklausomą užsienio politiką ir įsipareigojo sumokėti 8000 aukso rublių per metus. Savo ruožtu caro vyriausybė įsipareigojo nepažeisti teisėtų Karabacho chano įpėdinių teisių administruoti savo nuosavybės.

Tačiau tais pačiais metais rusai atsisakė susitarimo, akivaizdžiai įtardami, kad Ibrahimas-Halilas Panahas Chanas gali būti išdavikas. Jis buvo nužudytas netoli Šušos kartu su kai kuriais jo šeimos nariais. Šią baudžiamąją akciją buvo pavesta atlikti majorui Lisanevičiui.

Rusijos imperijai Karabachas atiteko, kai buvo pasirašyta Gulistano sutartis (1813 m.), o vėliau ir Turkmenčiajaus sutartis (1828 m.). Rusija, nugalėjusi Iraną rusų-persų karuose, galėjo diktuoti savo sąlygas persams.

1822 m. Rusijos imperija panaikino chanatą. Vietoje buvo sukurta Karabacho provincija, kurią administravo Rusijos pareigūnai.

Panah Chano palikuonys vėliau išsibarstė visame Irane, kai kurie liko gimtinėje. Abdulas Vakilas Panah Chanas tapo Didžiojo Chorasano emyru.

KariuomenėKeisti

Karabacho chanatas niekada neturėjo nuolatinės kariuomenės, tačiau kai buvo būtina, vyrai buvo pakviečiami į karo tarnystę. Karo atveju dažnai buvo pasikviečiami talkininkai iš Dagestano.

ValdovaiKeisti

Iš viso buvo trys chanato valdovai, visi Džavanširo klano nariai:

  • 1747–1761 Panah Ali Chanas
  • 1761–1806 Ibrahim Chalilas Chanas
  • 1806–1822 Mahdikoli Chanas Džavanširas

1822 m. Karabacho chanatas buvo panaikintas.

IšnašosKeisti

  1. Encyclopædia Britannica Online: History of Azerbaijan
  2. Gammer, Moshe (1992). Muslim resistance to the tsar. Routledge, 6. ISBN 0-7146-3431-X. “In 1805 the khans of Qarabagh, Shirvan and Sheki swore allegiance to Russia.”
  3. Swietochowski, Tadeusz (1995). Russia and Azerbaijan: A Borderland in Transition. Columbia University Press. ISBN 0-231-07068-3. “The brief and successful Russian campaign of 1812 was concluded with the Treaty of Gulistan, which was signed on October 12 of the following year. The treaty provided for the incorporation into the Russian Empire of vast tracts of Iranian territory, including Daghestan, Georgia with the Sheragel province, Imeretia, Guria, Mingrelia, and Abkhazia, as well as the khanates of Karabagh, Ganja, Sheki, Shirvan, Derbent, Kuba, Baku, and Talysh,”
  4. 4,0 4,1 Potier, Tim (2001). Conflict in Nagorno-Karabakh, Abkhazia and South Ossetia: A Legal Appraisal. Martinus Nijhoff Publishers, 1: "Panah Ali-Khan founded the Karabakh Khanate in the mid 18th century. To defend it, in the 1750s, he built Panakhabad fortress (subsequently renamed Shusha, after a nearby village) which became the capital of the Khanate. It was not until 1805 that the Russian empire gained control over the Karabakh Khanate, from Persia.". ISBN 90-411-1477-7.
  5. Croissant, Michael (1998). The Armenia-Azerbaijan Conflict: Causes and Implications. Praeger/Greenwood. ISBN 0-275-96241-5.
  6. Rahmani A. A. Azerbaijan in the late 16th and 17 th centuries (1590–1700). Baku,1981, pp.87–89
  7. Mirza Adigozal-bey, Karabakh-nameh,Baku, 1950, p.47
  8. Gammer, Moshe (1992). Muslim resistance to the tsar. Routledge, 6. ISBN 0-7146-3431-X. “In 1805 the khans of Qarabagh, Shirvan and Sheki swore allegiance to Russia.”

ŠaltiniaiKeisti

  • Abbasqulu Bakihanov, Gulistan-i-Iram, 1841 (Baku, Elm, 1991)
  • Mirza Karabaghi, Karabakh-name

(1991) The Cambridge History of Iran. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 0521200954.

NuorodosKeisti

 

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.