Eldegizidai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Eldegizidai (azer. Eldənizilər, Eldəgəzlər, pers. ایلدگزیان), dar vadinami Eldenizidai, Ildegizidai, Azerbaidžano atabegai (pers. اتابکان آذربایجان = Atabakan-e Āzarbayjan) – valdovų dinastija, kilusi iš istorinio Azerbaidžano regiono, valdžiusi 1136–1225 m., kurį laiką viešpatavusi ir vakariniame Irane. Jų valdoma valstybė vadinosi Azerbaidžano atabegatas.
| اتابکان آذربایجان Azerbaidžano atabegatas | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Nachičevanas, Tebrizas, Ardebilis | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkurtas | 1136 m., 1136 | |||
| - Sunaikintas | 1225 m. | |||
Kilmė ir hegemonija redaguoti
1136 m. Seldžiukų sultonato sultonas Masudas paskyrė Šams ad-Din Eldegiz Azerbaidžano regiono valdytoju (atabegu). Šis labai greitai įsitvirtino valdžioje, savo sostine padarė Bardos miestą, įkurdamas praktiškai nepriklausomą valstybę.
Ši valstybė tapo stipriausiu to laikotarpio Seldžiukų atabegatu ir labai greitai plėtėsi. 1161 m. jis užėmė gretimą Hamadano regioną (Kurdistaną). Pasak viduramžių istorikų, Eldegizo laikais jo valstybė valdė ne tik istorinį Azerbaidžaną (įskaitant Širvaną ir Araną), bet ir Hamadaną, Mazandaraną, Gilaną, Isfahaną. Regionai Kermanas, Farsas, Chuzestanas ir kiti tapo jo vasalais.
Tolesnė raida redaguoti
Nuo pat atabegato susikūrimo stipriausias priešas buvo Gruzija šiaurėje. Gruzinai puldinėjo pasienio teritorijas, ne kartą užvaldė Gandžą, neretai ėmė duokles iš Eldegizidų.
Po Eldegizo mirties 1175 m. jo sūnus Jahan Pahlavan tęsė tėvo liniją, išlaikydamas įtaką Seldžiukų soste. Jo valdymo laikai laikomi vieni taikiausių valstybės istorijoje, nes buvo sutramdyti smulkūs feodalai, užmegzti draugiški santykiai su Chorezmidais rytuose.
Dar gyvas būdamas Jahan Pahlavan perkėlė sostinę į Hamadaną ir ėmė valdyti iš Kurdistano, o Azerbaidžano regioną atidavė savo broliui Qizil Arslan, kuris naująją sostinę įtvirtino Tebrize. 1186 m. mirus broliui, jis tapo Atabegato paveldėtoju. Silpstant valdžiai, šiaurėje esantis Širvano valdytojas sukilo, tačiau pralaimėjo. 1191 m. Qizil Arslanas nuvertė paskutinįjį Seldžiukų sultoną Togrul III ir pasiskelbė sultonu.
Po Qizil Arslano mirties trys sūnus ėmė kariauti dėl valdžios silpstančioje valstybėje. Vienas jų, Abu Bakras išlaikė Azerbaidžano regioną, tuo tarpu kitos teritorijos buvo greitai prarastos. Abu Bakro įpėdinis Uzbekas (1210–1225) buvo paskutinis Azerbaidžano atabegas. Jį nuvertė Chorezmidas Jalal ad-Din Mingburnu, kuris trumpam prijungė Azerbaidžaną prie savo imperijos.
Valdovų sąrašas redaguoti
- Šams ad-Dinas Eldegizas (1135/1136-1174/1175)
- Muhamadas Džahanas Pahlavanas (1174/1175–1186)
- Kizil Arslanas (1186–1191)
- Kutluk Inandžas (1191)
- Nusrat al-Dinas Abu Bakras (1191–1210)
- Muzafar al-Dinas Uzbekas (1210–1225)