Abies
Balzaminis kėnis (Abies balsamea)
Balzaminio kėnio (Abies balsamea) viršūnė su bręstančiais kankorėžiais palei Meipl Ridžo taką (Maple Ridge Trail) maždaug 1127 m aukštyje virš jūros lygio, vakariniuose Mansfildo kalno šlaituose, esančiuose Mount Mansfield valstybiniame miške prie Stou, Lamoilo apygardoje, Vermonte (JAV).
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Pušūnai
( Pinophyta)
Klasė: Pušainiai
( Pinopsida)
Šeima: Pušiniai
( Pinaceae)
Gentis: Kėnis
( Abies)
Binomas
Abies
Mill., 1754
Paplitimas
Paplitimas
     Kėnių genties apytikslis paplitimo arealas Eurazijoje
Paplitimas
     Kėnių genties apytikslis paplitimo arealas Šiaurės Amerikoje
Paplitimas
Kėnių genties rūšių apytikslis paplitimo arealas Vidurio ir Pietų Europoje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje

Kėnis (lot. Abies) – pušūnų (Pinophyta) skyriaus, pušinių (Pinaceae) šeimos visžalių medžių gentis.

Paplitimas

redaguoti

Paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų, subtropikų klimato juostose bei keletas rūšių auga atogrąžose.

Matmenys ir amžius

redaguoti

Tiesiakamieniai medžiai, priklausomai nuo rūšies, užauga iki 10–91 m aukščio, o kamieno skersmuo nuo 0,5 iki 3,8 m storio. Aukščiausi yra kvapieji kėniai (Abies procera), kaliforniniai kėniai (Abies grandis var. grandis), kaukaziniai kėniai (Abies nordmanniana). Praeityje buvo žinomas 99,06 m aukščio kvapusis kėnis, kurį sunaikino 1980 m. gegužės 18 d. galingai išsiveržęs Šv. Elenos kalno ugnikalnis[1]. Vegetuoja nuo 150 iki 500–800 metų, vieni trumpiausiai sibiriniai kėniai (Abies sibirica), vieni ilgiausiai purpuriniai kėniai (Abies amabilis).

Apibūdinimas

redaguoti

Laja kūgiška ir tanki. Mediena balta, minkšta, naudojama statybose, popieriaus ir pakuočių gamyboje. Iš spyglių ir jaunų ūglių gaminamas kėnių aliejus, iš kai kurių kėnių rūšių – balzamas.[2]

Klasifikacija

redaguoti

Gentyje išskiariama apie 48–55 rūšys.

Kėniai Lietuvoje

redaguoti
 
Europinio kėnio (Abies alba) morfologinė iliustracija

Sprendžiant pagal Butėnų parastratotipinį[paaiškinti] tarpledynmečio pjūvį, maždaug 440–370 tūkst. m. pr. mūsų erą Lietuvos teritorijoje augo europiniai kėniai[3]. Dabar Lietuvoje nėra savaime augančių kėnių genties medžių, bet kai kurios jų rūšys naujai įveistos. Artimiausiai nuo Lietuvos pietinių sienų, Belovežo girioje, auga europiniai kėniai (Abies alba). Kita arčiausiai Lietuvos sienų auganti rūšis yra sibiriniai kėniai (Abies sibirica), kurių vakarinė savaiminio paplitimo arealo riba yra maždaug už 300 km į pietryčius nuo Onegos ežero, esančio europinės Rusijos šiaurėje.

Lietuvoje introdukuotų ir kitų mažiau auginamų kėnių rūšių sąrašas:

  1. Balzaminis kėnis (Abies balsamea);
  2. Europinis kėnis (Abies alba);
  3. Japoninis kėnis (Abies veitchii);[4]
  4. Kaukazinis kėnis (Abies nordmanniana);
  5. Korėjinis kėnis (Abies koreana);
  6. Lygiažvynis kėnis (Abies homolepis);
  7. Pilkasis kėnis (Abies concolor);
  8. Puošnusis kėnis (Abies spectabilis);
  9. Sachalininis kėnis (Abies sachalinensis);
  10. Sibirinis kėnis (Abies sibirica);
  11. Smailiaspyglis kėnis (Abies holophylla);
  12. Subalpinis kėnis (Abies lasiocarpa)

Saugomi kėniai, GPO

redaguoti

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. conifers.org / Abies procera
  2. Kėnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 736 psl.
  3. www1151.vu.lt / LIETUVOS GAMTINIS PAMATAS Archyvuota kopija 2013-12-25 iš Wayback Machine projekto., F.Kavoliutė, Vilniaus Universitetas, 2012 m.
  4. http://www.vlkk.lt/lit/naujienos/naujiena.884.html Archyvuota kopija 2011-01-09 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

redaguoti
  • Gudžinskas Z. 1999: Lietuvos induočiai augalai. – Vilnius. 212 P. ISBN 9986-662-14-1.

Nuorodos

redaguoti