Jonikaičiai (Klaipėda)

Portal.svg
Jonikaičiai
[[Vaizdas:|270px]]

Jonikaičiai
Koordinatės 55°33′11″š. pl. 21°43′01″r. ilg. / 55.553°š. pl. 21.717°r. ilg. / 55.553; 21.717 (Jonikaičiai)Koordinatės: 55°33′11″š. pl. 21°43′01″r. ilg. / 55.553°š. pl. 21.717°r. ilg. / 55.553; 21.717 (Jonikaičiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Klaipėdos rajono savivaldybės vėliava Klaipėdos rajono savivaldybė
Seniūnija Veiviržėnų seniūnija
Gyventojų skaičius 21 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Jonikáičiai

Jonikaičiai – kaimas Klaipėdos rajono savivaldybėje, Veiviržėnų seniūnijoje.

GeografijaKeisti

Kaimas priklauso Klaipėdos rajono savivaldybės Veiviržėnų seniūnijai. Yra 9 km nuo Veiviržėnų, 6 km nuo Judrėnų, 7 km į šiaurės rytus nuo Švėkšnos. Vakariniu pakraščiu teka upelis Judrė. Ribojasi su Vainotiškės, Šalpėnų, Kurmių, Kidulių kaimais.

IstorijaKeisti

1644 metų Švėkšnos dvaro inventoriuje minima Jonikaičio tarnystė (sluzba Jonikayciow) Matutaičių vaitystėje (Woytowstwo Matutayciowe). Gyveno 10 šeimų. 1695 m. – „sluzba Jonikayciow“ Augilo vaitystėje (Woytowstwo Awgilowe) įrašyta 11 šeimų. 1737 m. Švėkšnos bažnyčios katalikų registracijos knygoje įrašytos 12 šeimų, kuriose gyveno 108 žmonės. 1820 m., padalijus Švėkšnos dvaro valdą, Jonikaičių kaimas atiteko grafui Jurgiui Pliateriui, Gedminaičių dvaro savininkui. 1846 m. bažnyčios sudarytame sąraše minimos 12 šeimų, kuriose gyveno 108 žmonės. 1923 m. Jonikaičių kaime buvo 23 ūkiai, kuriuose buvo 98 gyventojai. Iki 1950 m. kaimas priklausė Švėkšnos valsčiui, vėliau – Šalpėnų, Judrėnų, Veiviržėnų apylinkėm. Kaime 19541960 m. veikė Kurmių septynmetė mokykla. 2001 m. gyveno 25 gyventojai.

GyventojaiKeisti

Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m.
1923 m.sur. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
98 77 80 49 19 25 21


Pavadinimo kilmėKeisti

Kaimo pavadinimas kilęs nuo pavardės Jonikas > Jonikaitis.

Žymūs žmonėsKeisti

LiteratūraKeisti

  • Kazys Rėbžda. Šalpėnai. Kaunas: UAB Lisaura, 2015.

ŠaltiniaiKeisti