Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia

56°14′23″š. pl. 23°36′51″r. ilg. / 56.239605°š. pl. 23.614165°r. ilg. / 56.239605; 23.614165

Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia
Tikėjimo srovė	liuteronai
Savivaldybė	Joniškio rajonas
Gyvenvietė	Joniškis
Adresas	Žemaičių g. 4
Statybinė medžiaga	mūras

Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų maldos namai Joniškyje. Buvo dar vadinama Joniškio latvių bažnyčia, kuri veikė nuo 1829 iki 1949 m., atkurta 1992 m. Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenę, 2019 m. duomenimis, sudarė 30 tikinčiųjų.^[1]

Istorija redaguoti

1829 m. įkurta Joniškio filija, kurią patvirtino Kuršo konsistorija. Mišios pradžioje vyko privačiame name, vėliau pastate, kurį parapijos maldos namams įrengti padovanojo grafas Dimitrijus Zubovas. Naujos bažnyčios pastatymu rūpinosi kunigas Aleksandras Distonas. 1848 m. balandžio 28 d. naujai bažnyčiai padėtas ir pašventintas kertinis akmuo, nes turėto maldos namo stogas jau buvo supuvęs, o pats pastatas senas. Bažnyčiai statyti buvo nupirktas sklypas. Tų pačių metų spalio 16 d. pastatytą akmenų mūro bažnyčią pašventino Žeimelio kunigas ir Vilniaus probstas (vyresnysis pastorius) Carl George Gilbert. Joniškio bažnyčia iškilo Daunoravos dvaro savininko barono Julijaus fon Franko ir Jurdaičių dvaro savininko grafo Frydricho fon Medemo lėšomis ir medžiagomis.^[2] Pastatas buvo 10 sieksnių ilgio, 4,5 sieksnių aukščio, statytas iš akmenų ir plytų su čerpių stogu.^[3] 1862 m. parapijai priklausė 1600 parapiečių.

1917 m. duomenimis, Šiaulių parapijai priklausanti Joniškio bažnyčia talpino 400 žmonių.^[4] 1932 m. didžiulė Šiaulių parapija padalinta į dvi dalis: Alkiškių (su Joniškio ir Žagarė filijomis) bei Šiaulių (su Mažeikių filija).

Bažnyčią ketinta iš esmės perstatyti – išliko Joniškio bažnyčios 1939 m. rekonstrukcijos projektas, kuriame buvo numatyta pristatyti bažnyčiai kvadratinio plano, užapvalintais kampais bokštą, tačiau surinktos lėšos prasidėjus sovietinei okupacijai prapuolė. Nepriklausomybės metais parapijos klebonu buvo kun. Erikas Leijeris. Po II pasaulinio karo parapija taip pat veikė, o jos klebonu buvo kun. Gustavas Rauskinis.

Istoriniuose šaltiniuose išlikusi Joniškio bažnyčios vidaus nuotrauka su altoriaus paveikslu „Šv. Petras eina per bangas“. Paveikslą nutapė Daunoravos dvaro savininko dukterėčia Antoinette Marie Albertine von der Ropp. Šis paveikslas buvo sukurtas 1888 m.

Joniškio apskrities vykdomojo komiteto siūlymu 1949 m. Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia buvo uždaryta, turtas išneštas į namus pas parapijos pirmininką Rozenbergą. Jo dukra patvirtino, kad paveikslas pražuvo apie 1960 m., nugriovus prie malūno stovėjusį jų namą (vietoje jo pastatytas penkiaaukštis, joniškiečių vadintas „bajorų gūžta“).^[2]

Po uždarymo Joniškio bažnyčioje buvo supilti grūdai. Dėl veikiančios bažnyčios konfiskavimo konsistorijos pirmininkas Erikas Lejeris, apeidamas Lietuvos religijų reikalų įgaliotinį, 1949 m. spalio 14 d. kreipėsi su skundu į Staliną. Kadangi bažnyčia buvo uždaryta be suderinimo su Maskvos valdžia, netrukus nurodyta ją grąžinta tikintiesiems. Po kelių mėnesių E. Lejeris buvo suimtas ir nuteistas – ištremtas į Sibiro lagerį. 1953 m. bažnyčia buvo antrą kartą galutinai uždaryta, siekiant joje įrengti sporto salę. Tikintieji važiuodavo melstis į gretimas bažnyčias arba slapta rinkdavosi Teodoro Rozenbergo namuose.^[5]

Bažnyčios pastate sovietmečiu buvo įrengtas grūdų sandėlis, malūnas, vilnų karšykla. Joniškio bažnyčia nugriauta 1986 m. (kitais duomenimis, 1983 m.^[5]), jos vietoje Latvių g. 13 pastatytas laidojimo biuras. 1991 m. naujasis pastatas privatizuotas. 1992 m. rugsėjo 26 d. Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininko, būsimo mero Juozo Sperausko, latvių bendruomenės atstovės Zentos Maigos Kugrėnienės rūpesčiu ir pastangomis užregistruota vietos parapija.^[1] Pirmosios pamaldos vyko Joniškio 2-oje vidurinėje mokykloje, Meno mokykloje.^[2]

1999 m. pradžioje evangelikų liuteronų bendruomenė savo poreikiams gavo seną gaisrinės pastatą Žemaičių gatvėje. Gaisrinę atremontavus, nuo 1999 m. gegužės 29 d. ji pritaikyta Joniškio evangelikų liuteronų pamaldoms pravesti.^[2]

Architektūra redaguoti

Senosios bažnyčios pastatas buvo ištęsto stačiakampio plano, 21,3 x 9,6 m, 5,3 m aukščio, molinėmis tinkuotomis sienomis, dvišlaičiu stogu, dengtu čerpėmis. Pastato kampai sutvirtinti ir dekoruoti netinkuotų raudonų plytų mūru. Sienose įstatyti aukšti stačiakampiai langai (kai kurių vietoje sovietmečiu buvo įrengtos durys). Įėjimo durys arkinės formos, aprėmintos raudonomis plytomis. Prie pastato rytinėje pusėje buvo pristatyta zakristija. Bažnyčios interjeras kuklus – molio plytų grindimis, balintų lentų lubomis, tinkuotomis ir nubalintomis sienomis. Patalpai apšviesti buvo pakabinti sietynai, pastatomos žvakidės su žvakėmis. Bažnyčioje buvo 200 sėdimų vietų. Patalpos kairėje pusėje buvo įrengta sakykla. Altorius stovėjo už medinės tvorelės. 1949 m. bažnyčios inventoriuje paminėti altorinis paveikslas, uždangalai, kilimas, 2 sietynai, 1 sieninis šviestuvas, giesmių tvarkos juoda lenta su 23 skaičiais, knygų padėklas sakykloje, tvorelės, 37 suolai, vargonai, varpas ir kiti reikmenys.^[3]