Jonas Prapuolenis

Jonas Prapuolenis (1900 m. kovo 14 d. – 1980 m. vasario 28 d.) – dizaineris, interjero specialistas, baldų komplektų, papuošalų kūrėjas, pedagogas.

Darbams būdingas taurumas, meniškumas, ilgaamžiškumas. Sukurti baldai originalūs, saviti, dalis pritaikyta serijinei gamybai. Ryški lietuvių tautos meno tradicija.

Biografija

Jonas Prapuolenis gimė 1900 m. kovo 14 d. Šakių apskrities Tupikų kaime mažažemių valstiečių šeimoje. Polinkį menui paveldėjo iš tėvų (tėvas buvo dailidė, mama – audėja). Anksti mirus motinai, anksti pradėjo dirbti. Dar vaikystėje iš karklų pynė įvairiaspalves kraiteles, drožinėjo iš beržo ir klevo šaukštus, druskines, kultuves, lazdas. Vėliau ėmėsi skobti stogastulpius, dirbti dekoratyvines tvoreles, suoliukus sodyboms.

1921 m. apsigyveno Kaune ir pradėjo lankyti Kauno amatų mokyklą, kurioje studijavo medžio ir metalo plastiką.

1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą (vienintelę tuo metu dailės mokyklą Lietuvoje). Čia jo mokytojai buvo tapytojas Jonas Šileika, dailininkas Kajetonas Sklėrius, architektas Vladimiras Dubeneckis, meno tyrinėtojas Paulius Galaunė. Pirmasis oficialus užsakymas – pagaminti M. K. Čiurlionio galerijai rėmus M. K. Čiurlionio paveikslams (1928 m.). Studijuodamas J. Prapuolenis dirbdavo duris ir langas ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Jau tuo laikotarpiu jis kurdavo ir gamindavo iš karklų pintas lovas, kėdes ir stalus, mažas dėžutes papuošalams su vietinio perlamutro inkrustacijomis, liaudiškai interpretuotus lentinio tipo antkapinius paminklus (krikštus). Didelę įtaką J. Prapuoleniui tuo metu darė skulptorius Vincas Grybas, paskatinęs ieškoti lietuviško charakterio baldų komplektams bei interjerams kurti.

1928 m. baigęs Kauno meno mokyklą pradėjo savarankiškai dirbti meninius įvairių paskirčių baldus įstaigoms ir privatiems asmenims, įsteigia savo baldų studiją. Pradėjo dalyvauti parodose. 1930 m. Kaune vykusioje Žemės ūkio ir pramonės parodoje už baldų komplektą ir kitus dailiuosius medžio darbus jis apdovanotas aukso medaliu. 1932 m. J. Prapuolenis surengė meninių baldų ir smulkesnių dirbinių individualią parodą, kuri Lietuvoje buvo labai gerai įvertinta. 1934–1935 m. J. Prapuolenis studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos (Conservatoire national des Arts et Métries) interjero skyriuje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai didelę įtaką padarė Paryžiaus dailininkas interjeristas J. Rulmanas, kūręs modernius, meninius, tobulos technikos baldų komplektus. 1936 m. J. Prapuolenis su grupe meistrų sukūrė Kauno karininkų ramovės svetainės gotikinės menės interjerą. 1941 m. J. Prapuolenis pradėjo dirbti medžio darbų technologijos instruktoriumi ir baldų kompozicijos dėstytoju Kaune įsteigtame Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Antrojo pasaulinio karo metais šis institutas buvo uždarytas. Po karo atnaujinus instituto veiklą, J. Prapuolenis vėl pradėjo jame dirbti (iš pradžių baldų kompozicijos ir praktikos darbų dėstytoju, vėliau e. docento pareigas, katedros vedėju).

1945 m. J. Prapuolenis eksternu apgynė diplominį darbą ir įgijo baldų bei interjero dailininko kvalifikaciją. 1948 m. reorganizavus institutą (architektūrines specialybes iškėlus į Vilniaus dailės institutą) J. Prapuolenis perėjo dirbti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą ir čia vadovavo dailiųjų medžio darbų skyriui, dėstė baldų ir smulkiųjų medžio dirbinių kompoziciją, vedė praktiką.

Tuo laikotarpiu jis parengė didelį būrį kvalifikuotų jaunų specialistų, kurie pagarsėjo kaip puikūs medžio, gintaro, metalo plastikos dailininkai. Tai S. Rimantienė, A. Speičys, A. Veiverys, A. Gudzevičius, I. Pakutinskienė, R. Rinkevičienė, Lionginas Virbickas ir daugelis kitų.

1956 m., pablogėjus sveikatai, J. Prapuolenis atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Šiuo laikotarpiu daug eksperimentavo, nuosekliai ieškojo baldams patogių meninių formų, stengėsi suderinti funkcionalumą, baldų gamybos ekonomiškumą ir grožį. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Jono Prapuolenio kūrybos tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas siūlo vertinti dizainerio darbus, atsižvelgiant į jo padarytų baldų meninį bei struktūrinį pobūdį, konstrukcijos, formos ir puošybos ypatybes, santykį su lietuvių liaudies menu ir skirstyti į tris pagrindinius laikotarpius:

• 1928-1939 metai (baldų formų modernumas persipina tik su nežymiais liaudies meno aspektais)
• 1940-1955 metai (stengiamasi kūrybiškai tęsti dominuojančias liaudies baldų tradicijas)
• 1956-1970 metai (dėmesingai suformuojama darni novatoriškumo ir liaudiškumo esminių principų sintezė)

Kita J. Prapuolenio kūrybos sritis – papuošalai ir suvenyrai (juos kūrė nuo 1947 m.). Tai pirmieji bandymai atgaivinti nacionalinio charakterio papuošalų variantus. Šio darbo imtis jį paskatino baldų inkrustavimas metalu, gintaru, kaulu. Lietuvoje ilgą laiką papuošalų gamyba buvo atsilikusi, mažai kreipiama dėmesio į jų meninį lygį. J. Prapuolenis papuošalus darė iš metalo, gintaro, kaulo, medžio, rago, mišrių medžiagų, panaudodamas reljefo, plokščio ažūro, kontūrinio įraižymo, inkrustacijų ir intarsijų būdus. Papuošalai lakoniškų formų, raiškių silueto linijų, dekoratyvūs, ornamentuoti ažūru, skirtingų medžiagų detalėmis ir kt.

Šaltiniai

• Klemensas Čerbulėnas, „Jonas Prapuolenis” (Vilnius, 1970) parengė Danutė Mukienė.

Nuorodos

• Lietuvos taikomoji dekoratyvinė dailė (tinklapis) Archyvuota kopija 2014-01-04 iš Wayback Machine projekto.