Atverti pagrindinį meniu

Jakovas Heleris (g. 1905 m. lapkričio 28 d. Kaune) – energetikas, Lietuvos nusipelnęs inžinierius, ilgametis Lietuvos energetikos instituto Kompleksinio energetikos tyrimų laboratorijos vedėjas

BiografijaKeisti

1930 m. baigė Lježo (Belgija) universiteto Montefiorės elektrotechnikos institutą, įgijo inžinieriaus elektriko, o 1931 m. ir inžinieriaus radiotechniko diplomus. Baigęs studijas, dirbo privačiose firmose. 1940 m. Vyriausiosios energijos valdybos sektoriaus vadovas, 19411946 m. Saratovo specialios paskirties įmonės vyriausiasis energetikas. Po Antrojo pasaulinio karo – Lietuvos valstybinės plano komisijos Energetikos ir kuro skyriaus viršininkas.

1948 m. Lietuvos mokslų akademijai įsteigus Technikos mokslų institutą, Energetikos poskyrio (vadovas doc. Leonas Kaulakis) jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Jis vienas pirmųjų pradėjo analizuoti šilumos tiekimo miestuose problemas. Nuo mokslinio darbo pradžios pasižymėjęs itin dideliu kruopštumu, atkaklumu ir darbštumu nuolat plėtė savo tyrimų sritį, įsigilindamas į visas energetikos ūkyje iškylančias problemas. 1952 m. Technikos mokslų institutą reorganizavus į Fizikos – technikos institutą, paskirtas Energetikos poskyrio vadovu. Jam vadovaujant buvo parengta Lietuvos vietinių energijos išteklių naudojimo schema. Ypač reikšmingi tyrimų rezultatai paskelbti 1955 m. parengtoje studijoje – Lietuvos TSR energetikos perspektyvinis išvystymas ryšium su kompleksiniu Nemuno kaskados panaudojimu. Šiam darbui ypač daug dėmesio skyrė instituto direktorius Algirdas Žukauskas. Studijoje pirmą kartą visapusiškai išanalizuoti šalies vietiniai energijos ištekliai, pateikta perspektyvinių energijos poreikių prognozė ir racionalūs jų tenkinimo būdai, suformuluota Lietuvos elektros energetikos sistemos sukūrimo idėja.

1956 m. Fizikos – technikos institutą pertvarkius į kelis institutus, Lietuvos MA Energetikos ir elektrotechnikos institutui (nuo 1967 m. Lietuvos TSR MA Fizikinių – techninių energetikos problemų institutas, nuo 1992 m – Lietuvos energetikos institutas) buvo pavesta tirti Lietuvos energijos išteklius, spręsti racionalius jų panaudojimo uždavinius, rengti energetikos šakų plėtros programas. Šiuos tyrimus vykdė Bendrosios energetikos sektorius, kuriam vadovavo J. Heleris. 1966 m. tikslinant instituto veiklos kryptis, sektorius buvo pavadintas Kompleksinių energetikos tyrimų laboratorija, jos vadovu iki 1980 m. pabaigos dirbo J. Heleris. Jam vadovaujant energetikos sektoriaus plėtros krypčių pagrindimui didelę įtaką turėjo TSRS vykdyta ekonomikos politika, Valstybinio plano komiteto rengiami darbai apie gamybinių jėgų išvystymą ir išdėstymą, Lietuvos energetikos sektoriaus integracija į TSRS Šiaurės Vakarų regiono energetikos sistemas. Laboratorijoje dirbo iki 1990 m. pabaigos, kai išvyko gyventi į Izraelį. Išsiskirdavo erudicija, įvairiapuse patirtimi, optimizmu, sodriu humoru.

Paskelbė per 80 mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus daugelyje respublikinių ir sąjunginių konferencijų, 1965 m. kartu su žinomais Latvijos ir Estijos energetikos tyrimų vadovais J. Mazuru ir L. Vaiku parengė pranešimą Pasaulio energetikos tarybos kongresui.