Inocentas II
Inocentas II (lot. Innocentius II, tikrasis vardas Gregorio Papareschi, mirė 1143 m. rugsėjo 24 d. Roma) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1130 m. vasario 14 d. iki mirties.
- Šis straipsnis apie Popiežių Inocentą II. Apie kitus popiežius vardu Inocentas skaitykite straipsnyje Popiežius Inocentas.
Inocentas II lot. Innocentius II | |
---|---|
164-asis Popiežius | |
Gimimo vardas | it. Gregorio Papareschi |
Gimė | nežinoma Roma, Italija |
Mirė | 1143 m. rugsėjo 24 d. |
Palaidotas (-a) | Roma |
Tautybė | italas |
164-asis Popiežius | |
Išrinktas | 1130 m. vasario 14 d. |
Baigė | 1143 m. rugsėjo 24 d. |
Pirmtakas | Honorijus II |
Įpėdinis | Celestinas II |
Vikiteka | Inocentas II |
Biografija
redaguotiGimė didikų Gvidonių šeimoje. Jaunystėje Laterano bazilikos kanauninkas. Benediktinas, Šv. Praksedos vienuolyno abatas. Nuo 1116 m. kardinolas diakonas.
Popiežiumi išrinktas Vokietijos karaliaus pastangomis. Daugumai kardinolų išrinkus antipopiežių Anakletą II įvyko schizma, organizacinis Bažnyčios skilimas. Inocentą II pripažino Prancūzija ir Anglija, Anakletą II – Sicilija. Inocentas II buvo priverstas pasitraukti į Prancūziją. 1133 m. Vokietijos karaliaus Lotaro III padedamas trumpam sugrįžo į Romą, karūnavo Lotarą III Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Imperatoriui išvykus Anakleto II šalininkai jį išvarė į Pizą. Siekdamas panaikinti schizmą 1136-1137 Inocentas II surengė imperatoriaus žygį prieš Sicilijos karalių Rudžerą II. Po Anakleto II mirties jis 1139 m. sušaukė Laterano II susirinkimą, kuriame galutinai panaikino schizmą, nustatė dvasininko asmens neliečiamybės principą. Bule Omne datum optimum 1139 m. įsteigė tamplierių ordiną.[1] Jo pradėtus katalikiškosios doktrinos įtvirtinimo darbus tęsė Pjeras Abeliaras ir Arnoldas Brešietis.
Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
---|---|---|
Pirmtakas Popiežius Honorijus II |
Popiežius Inocentas II 1130-1143 |
Įpėdinis Popiežius Celestinas II |
Nuorodos
redaguotiIšnašos
redaguoti- ↑ Valdas Kužulis. Inocentas II. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 145 psl.