Gvaraniai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gvaraniai
Gvaranių šamanai
Gyventojų skaičius	260 tūkst. - 2 mln.
Populiacija šalyse	Paragvajus, Argentina, Brazilija, Bolivija
Kalba (-os)	gvaranių, ispanų, portugalų
Religijos	katalikybė, protestantizmas, tradicinė religija
Giminingos etninės grupės	gvajkurai, kaingangai ir kt.

Vikiteka:	Gvaraniai

Gvaraniai – viena gausiausių Pietų Amerikos indėnų tautų, gyvenanti daugiausia tarp Urugvajaus ir Paragvajaus upių: dabartiniame Paragvajuje, Argentinoje (Entre Rioso, Misioneso ir Korienteso prov.) bei pietų Brazilijoje, taip pat dalis Bolivijoje ir Urugvajus. Kalba gvaranių kalbomis, kurios priklauso tupių-gvaranių kalboms.

Pavadinimas guaraní reiškia karį, tiksliau yra kilęs nuo gvaranių šūkio guará-ny („nukaukim juos“). Tačiau patys gvaraniai save vadina Abá, Ava („žmonės“). Kiti ispanų vartoti etnonimai: carios, chandules, chandrís, landules.

Gentys

Išsikiramos šios pagrindinės gvaranių gentys:

čiripai (avá guaraní, chiripá, avakatueté)
tapietai (tapieté, ñandevá)
mbijai (mbyá)
čiriguanai (avá guaraní, chiriguano)
pai tavyterai (pãí tavyterá̃, kaiwá)

Istorija

Pavergti gvaraniai

Mbijų moteris, maitinanti vaiką

Gvaraniai priklauso Amazonės indėnų rasei. Manoma, kad gvaranių tėvynė galėjusi būti Maražo sala ties Amazonės žiotimis, bet vėliau gvaraniai ėmę migruoti į pietus. Migraciją veikiausiai paskatino naujų medžioklės plotų, kultivuojamų žemių paieška bei kitų indėnų spaudimas. Dabartinėse žemėse (t. y. dagiausia Paragvajuje) gvaraniai apsigyveno XV a. – XVI a. pr. Dalis genčių, pvz., čandulai patraukė toliau į pietus ir įsikūrė Paranos deltoje, kiti pasiekė Karkaranjos upę, dalis apsigyveno Gran Čiake. Tiesa, Čiako gvaraniai pradžioje dėl vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau dėl Čiako karo patraukė į vakarus ir pietus (pvz., tapietai apsigyveno Saltos provincijoje).

Gvaraniai pasižymėjo karingumu, greitai išstumdavo vietines indėnų tautas. Atakuodavo dideliais būriais, priešus apipildavo strėlėmis ir akmenimis. Vėliau atakuodavo ietimis ir buožemis (makanomis).

XV a. gvaranių visuomenė pradėjo keistis, atsirado genties vyresniųjų karai („ponų“) klasė. XVI a. gvaranių žemes pasiekė ispanai. Pirmieji su gvaraniai kontaktuoti pradėjo jėzuitų misionieriai – jie ėmėsi kurti evangelines misijas gvaranių žemėse. Šios misijos savo sandara priminė gvaranių kaimus (tekuas), jose sparčiai kūrėsi gvaraniai. Tiesa, misijos steigėsi daugiausia prie Urugvajaus ir Paranos upių, tuo tarpu vakariniai gvaraniai evangelizacijai priešinosi. Gvaranių norą kurtis misijose taip pat lėmė ir Brazilijos vergų prekeivių (bandeirantes) antpuoliai.

Po 1750 m. Madrido sutarties jėzuitų misijos buvo panaikintos. Tuomet krikščionys gvaraniai susidūrė su rimtomis problemomis – jau kelios gvaranių kartos gyveno misijose ir nebegalėjo grįžti į džiungles – jie buvo praradę išgyvenimo jose įgūdžius, dalis buvo išsilavinę, nebenorėjo praktikuoti savo tradicinės religijos (kuri turėjo ir kanibalizmo elementų), turėjo visiškai kitokią pasaulėžiūrą. Jie sukilo į gvaranių karą, bet jį pralaimėjo. Daug gvaranių tuomet pateko vergijon. Kiti išsibarstė po visą La Platos regioną, kur dirbo asjendose, ir palaipsniui metizavosi.

Atokesnėse vietose gyvenę gvaraniai išlaikė savo tradicinį gyvenimo būdą iki pat XX a., tačiau vėliau prasidėjęs intensyvus miškų kirtimas, naujų žemių įsisavinimas, miestų steigimasis privertė šiuos gvaranius keltis į bendruomeninius kaimus.

Gvaranių tavyterų šamanas

Religija

Gvaraniai neturėjo išvystę religinės sistemos – dievybių kulto, šventyklų, religinių centrų, žynių luomo. Kaip ir daugelio Amazonijos tautų, gvaranių tikėjimas buvo animistinis-šamanistinis. Gvaranių tikėjimo sistema rėmėsi gvaranių mitologija. Tikėta visatos kūrėju, dievu-tėvu Ñamandú, kurio pagrindinė raiškos forma buvusi griaustinis Tupã. Jėzuitai sutapatino Tupã su krikščioniškuoju Dievu. Gvaranių viso blogio dievybė buvusi Añá, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su Šėtonu. Gvaranių tikėjime būta daug kitų dievybių, dvasių, kurių tradicija buvo perduodama mitais apie pasaulio sukūrimą (gvaranių kosmologija), apie septynis siaubūnus ir kt. Taip pat gvaraniai tikėję žeme be blogio, kuri esą buvusi į rytus nuo vandenyno. Tokios žemės ieškojimas lėmė dažnas gvaranių migracijas.

Mirusieji būdavo laidojami šuliniuose ar urnose savo namuose, į kapą sudėdavo mirusiojo drabužius, trofėjus, įrankius. Toks paprotys vietomis praktikuojamas iki šiol.

Religiniams ritualams vadovaudavo šamanas (Ava-Payé), kuris kaip tikima turįs galių bendrauti su dvasiomis, dievais, mirusiaisiais. Priešingai nei kasiko, šamano pareigos tekdavo iki gyvos galvos. Ritualams naudodavo haliucinogeninius grybus ir augalus. Buvo praktikuojamas kanibalizmas (priešo valgymas).

Apranga

Gvaranių vyrai tradiciškai drabužių beveik nenešiojo, o moterys naudojo trikampius audinius. Prasidėjus evangelizacijai, vyrai pradėjo nešioti keliaraiščius (chiripa) ir pončus, moterys – tunikas (typoi). Vėsiomis dienomis rengdavosi killapy' – drabužį iš nutrijų kailio. Tiek vyrai, tiek moterys darydavosi tatuiruotes iš įvairių dažinių augalų puošdavosi paukščių plunksnomis, amuletais, pakabukais iš gyvūnų kaulų bei augalų sėklų. Kiekvienam, sulaukusiam pilnametystės, į apatinę lūpą buvo įveriamas dirbinys iš medžio, kaulo ar akmens (tembetá).

Kalba

Gvaranių šeima iš Brazilijos

Gvaraniai vartoja gvaranių kalbų grupės kalbas, kurios dažnai laikomos gvaranių kalbos tarmėmis. Didelė dali gvaranių vartoja ne savo genties, o bendrinę gvaranių kalbą, kurią sudarė jėzuitai. Tarp gyvenančių arčiau miestų yra populiari žopara – gvaranių ir ispanų kalbos mišinys. Daug Brazilijos gvaranių kalba portugališkai.

Dabartis

Gvaraniai tradiciškai versdavosi medžiokle, žvejyba, gerybių rankiojimu, žemdirbyste. Dabar dėl miškų kirtimų, žemės ūkio, gyvenviečių plėtros dauguma gvaranių buvo priversti apleisti tradicinį gyvenimo būdą ir keltis į specialias bendruomenes (neretai sudarytas iš keleto tautų ar genčių). Dabar gvaraniai verčiasi žemės ūkiu (manijokų, kukurūzų, batatų, pupų auginimu), uždarbiavimu plantacijose, patarnavimu žemvaldžių namuose.

Dėl pakitusio gyvenimo būdo dauguma gvaranių gyvena visiškame skurde – neprivalgoma, išplitusios ligos (ypač tuberkuliozė), gyvenama antisanitarinėmis sąlygomis. Ryškios psichosocialinės problemos – alkoholizmas, rūkymas, narkotikų vartojimas, dažnos savižudybės. Vietomis gvaraniai bando atgauti savo buvusias žemes, kas sukelia konfliktus tarp jų ir žemvaldžių. Kartais šie konfliktai baigiasi susidorojimu su genčių vadais.