Gula

Gula – gydymo deivė Mesopotamijos mitologijoje, gydytojų globėja. Buvo garbinama ir kitais vardais, kaip antai Nintinuga, Ninkarak, Meme, Ninisina. Sutuoktinis – Ninurta arba Pabilsagas. Kai kada sutuoktiniu laikyta antraeilė augmenijos dievybė Abu. Vaikai – Damu ir Ninazu, kurie taip pat sieti su gydymu. Tėvas – dangaus dievas Anu. Deivės vardo kilmė nėra aiški.

Žinomas Gulos epitetas „toji, kuri supranta ligą“. Užkalbėjimuose Gula įvardijama „sveikatos viešpate“, buvo vadinama ir azugallatu („didžiąja gydytoja“), „didžiąja krašto gydytoja“, „didžiąja juodagalvių gydytoja“. Kai kurie epitetai rodo ją turėjus augmenijos arba vaisingumo dievybės bruožų, pvz., „žolių augintoja“, „viešpatė, kuri sujungia tai, kas buvo sudaužyta“, „toji, kuri krašte kuria gyvybę“. Gula buvo siejama ir su sapnais (bent jau Naujosios Babilonijos karalystės laikais). Turėjusi ir neigiamą aspektą – tikėta, kad deivės siautulys drebindavęs dangų kaip šėlstanti audra, drebėdavusi ir žemė.

Pirmosios žinios apie Gulos kultą siekia Trečiosios Ūro dinastijos laikus. Deivės kulto svarba išaugo Kasitų dinastijos laikais. Gula buvo garbinama ir I tūkst. pr. m. e. Svarbiausias deivės kulto centras buvo Isinas, kur stovėjo jos E-gal-mah šventykla. Gulos šventyklų būta ir Nipūre, Borsipoje, Ašūre, Babilone. Kiekviename iš pastarųjų trijų miestų būta trijų Gulos šventyklų. Deivės šventyklose aptikta terakotinių apžadinių skulptūrėlių, vaizduojančių žmones, laikančius tam tikras kūno dalis. Požymių, rodančių, kad Gulos šventyklose būtų buvę gydomi žmonės, nėra.

Šventasis Gulos gyvūnas – šuo. Aptikta šiai deivei skirtų šunų skulptūrėlių, neretai ant jų užrašyta malda deivei ar dedikacija. Gula ir jos šunys neretai minimi prakeikimų formulėse.