Trečioji Ūro dinastija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Trečioji Ūro dinastija, dar vadinama Naująja Šumero imperija – sąlyginis pavadinimas, istorikų duodamas Artimųjų Rytų valstybei, egzistavusiai XXII–XX a. pr. m. e. Jos branduolys buvo istorinis Šumero regionas (pietinė Mesopotamija dabartinio Irako teritorijoje), tačiau didžiausios ekspansijos metu valstybė taip pat valdė ir šiaurinę Mesopotamiją bei dalį Sirijos. Tuometiniai karaliai vadino valstybę Šumero ir Akado karalyste.

Trečioji Ūro dinastija
buvusi karalystė
← 2119 m. pr. m. e. – 2004 m. pr. m. e. →
Location of
Sostinė	Ūras
Valdymo forma	monarchija
Lugaliai
2119–2113	Utuhengalis
2028–2004	Ibisinas
Era	Senovė
- Įkūrimas	2119 m. pr. m. e. m.
- Užima elamitai	2004 m. pr. m. e. m.

Istorija

Trečioji Ūro dinastija įsikūrė po neilgo „tamsiųjų amžių“ laikotarpio žlugus Akado imperijai, kurio metu Mesopotamiją valdė klajoklių gentys gutijai. Jų paskutinį valdovą iš šalies išvijo Uruko valdytojas Utuhengalis, kuriam valdant prasideda šumerų renesansas.

Apie antrojo valdovo Urnamu atėjimą į valdžią beveik nėra žinių. Viena versija teigia, kad jis buvo kilęs iš Ūro, nugalėjo Utuhengalį ir perkėlė čia valdžios centrą. Kiti mano, kad jis iš pradžių valdė kaip Utuhengalio vietininkas Ūre, o vėliau gavo pilną valdžią. Įsitvirtindamas valdžioje jis turėjo nugalėti kitą savo varžovą – Lagašo valdovą. Urnamu pavyko suvienyti daugumą šumerų miestų į vientisą imperiją ir net surengti keletą žygių į Siriją. Jam priskiriamas Urnamu kodeksas, garsus teisinis dokumentas.

Didžiausios galybės Ūro dinastija pasiekė valdant karaliui Šulgiui. Jis toliau vienijo visų savo valstybės miestų procedūras, teisines sistemas, dokumentaciją, mokesčius ir kalendorines sistemas. Taip pat Šulgis reformavo armiją, įvesdamas lankininkų būrius. Jam valdant vyko karai su Elamu, rytinėmis gentimis sumuru ir lulubiais. Išlikę įrašai, kad Šulgis pasodino savo dukterį į sostą vienoje Elamo provincijoje, nukariavo Subartu šiaurėje, yra žinių ir apie politinę jo įtaką Bible. Tokiu būdu Šulgis praktiškai atkūrė Akado imperijos teritorijas.

Valdant Šulgio įpėdiniams Amarsinui ir Šusinui, valstybė pavergė Sirijos valstybes Marį ir Eblą. Tiesa, valstybei nuolat grasino klajoklių gentys, ypač amoritai, prieš kurių invazijas valdovai statė gynybines sienas. Didžiausia siena, turėjusi apsaugoti nuo klajoklių grėsmės šiaurėje, sujungė Tigrą su Eufratu ties Gipso dykumos pakraščiu, tačiau amoritai apeidavo ją ir puldinėdavo iš vakarų. Nors jie neturėjo galios sunaikinti valstybę, rengdami nuolatinius grobiamuosius žygius jie kėlė suirutę.

Valdant Šusinui silpnėjo centrinė valdžia, dėl ko Lagašas, Uma, Larsa ir kiti miestai atsisakė pripažinti karaliaus valdžią. Paskutinis valdovas Ibisinas nebesugebėjo suvaldyti anarchijos. Sostinėje kilus badui, jis pasiuntė savo valdininkui, vardu Išbi-Era, surinkti grūdų nenusiaubtose teritorijose. Šis rado pilnus sandėlius nedideliame Isino miestelyje prie Nipūro. Ten, sudaręs sąjungą su vietos ensiu, jis pradėjo tituluotis Šumero ir Akado karaliumi, užgrobė šumerų kulto centrą Nipūrą. Taip įkurta Isino dinastija. Nemažai aplinkinių ensių jungėsi prie jo, nes jis turėjo maisto. Maždaug tuo metu Ešnunos vietininkas Iturija paskelbė nepriklausomybę.

Paskutiniais dinastijos metais Ibisinas kontroliavo tik sostinę Ūrą. 2003 m. pr. m. e. jį nusiaubė Elamo karalius Chutran-Tempi, o Ibisiną paėmė į nelaisvę ir išvežė į Anšaną. Kontrolę ištuštėjusiame Ūre perėmė Išbi-Era, o jo valdoma Isino karalystė tapo svarbiausia Šumerų imperijos palikuone.

Valdymas

Buhalterinės apskaitos lentelė

Valstybė buvo centralizuota aplink vieną valdovą, tituluojamą lugaliu, kuris rezidavo sostinėje Ūre. Toks valdymo modelis buvo svetimas šumerams, tačiau perimtas iš ankstesnių imperijų, tokių kaip Akado. Siekdami sustiprinti savo galias, valdovai naudojo propagandos technikas, skleisdami žinią apie savo nuopelnus visose karalystės teritorijose. Valdovas buvo ne tik traktuojamas kaip vyriausias žynys, bet kai kuriais atvejais būdavo sudievinamas. Pvz. Šulgis buvo įtrauktas į dievybių panteoną, jam garbinti sukurti ritualai, jo vardu pavadintas metų mėnuo ir net žvaigždė.

Valstybė buvo administruojama per provincijas, kurių dalis sutapo su tradicinėmis senųjų miestų-valstybių teritorijomis, bet ne visada. Provincijų vietininkai buvo tituluojami ensiais (kaip ir senieji miestų-valstybių karaliai), tačiau jų valdžia jau nebuvo renkama ar paveldima. Jie buvo traktuojami kaip skiriami centrinės valdžios valdininkai. Kad jie negalėtų sustiprėti, buvo kilnojami, o jų darbą kontroliavo kiti valdininkai.

Karalystė buvo griežtai biurokratizuota, o kiekvienas veiksmas atžymimas dokumentuose ir tvirtinamas atsakingų valdininkų. Šis laikotarpis yra vienas labiausiai dokumentuotų senovės istorijoje, nes iš jo išlikę labai daug dokumentų – molinių lentelių. Valdymui buvo reikalinga gausi biurokratų: raštininkų, kontrolierių ir kt. armija, kuri buvo laikoma vienu iš svarbiausių valdžios svertų. Be to, egzistavo dvasininkų luomas ir armija. Pastarojoje tarnavo ne tik vietiniai, bet ir samdiniai klajokliai, daugiausiai amoritai.

Kultūra

Ūro zikuratas

Kultūrinėje Mesopotamijos istorija III Ūro dinastija dar vadinama Šumerų renesansu. Pati dinastija laikoma paskutiniuoju šumerų kultūros suklestėjimu. Jos atsiradimui didelę įtaką padarė šumerų nacionalizmas, kilęs per ilgą kitakalbių akadų ir gutijų valdymą. Šumerai siekė grįžti prie senųjų, vietinių, tradicijų, atkurti senąją krašto infrastruktūrą. Tiesa, per akadų valdymą visuomenė neišvengiamai buvo perėmusi daug naujų papročių, įskaitant centralizuotą valstybės valdymo struktūrą, o akadų kalba jau buvo tapusi lingua franca.

Siekiant ideologiškai suvienyti atskirus miestus-valstybes į vientisą imperiją, buvo vienijamos mitologijos. Tuo metu suformuotas vieningas šumerų panteonas. Jo centre stovėjo Nipūro miesto dievas Enlilis, o antroje vietoje – Ūro deivė Inana. Buvo garbinami ir kitų miestų dievai, pavyzdžiui Eridu dievas Enkis. Dinastijos valdovai siekė pabrėžti šumerišką kilmę garbindami šumeriškus dievus, tuo tarpu šventyklos semitiškiems dievams buvo mažiau populiarios.

Dinastijos laikais buvo sukurtas ir garsusis šumerų karalių sąrašas, kuris traktuojamas kaip atskirų miestų sąrašų kompiliacija. Šiame sąraše miestų dinastijos sudėliotos chronologine tvarka, taip tarsi bandant pasakyti, kad jos tarsi valdė Šumerą viena po kitos, keisdamos sostines. Iš tikrųjų visos miestų dinastijos valdė vienu metu.

Valstybėje klestėjo švietimas – pagrindinė prielaida ruošti gausius valdininkus. Yra išlikę karaliaus Šulgio įsakymai, skatinantys į mokyklas (edubas) priimti kuo daugiau mokinių, neišskiriant ir nekilmingųjų. Pabaigusieji tapdavo biurokratais, tačiau dalis likdavo mokyklose kaip mokytojai: jie ruošdavo vadovėlius, tekstų rinkinius, kronikas, įstatymų rinkinius. Jie buvo pirmieji mokslininkų prototipai.

Dinastijos valdovai buvo statytojai. Šiam laikotarpiui priskiriamas vienas garsiausių senosios Mesopotamijos paminklų – Ūro zikuratas. Jo statytojas buvo Urnamu, kurio atvaizdai ir vardas išlikęs ant daugybės plytų.

Ekonomika ir ūkis

Daugiausia yra žinoma apie dinastijos laikų ūkį, nes būtent ūkinių lentelių yra išlikę daugiausiai. Būdingiausias laikotarpio bruožas – milžiniška valstybės kontrolė, kurios niekada nepasiekė Mesopotamijos valstybės nei iki, nei po Trečiosios Ūro dinastijos. Valstybė visiškai valdė amatus, tarptautinę prekybą, valdė didžiumą žemių o tuo pačiu ir galėjo kontroliuoti žemės ūkį. Tai buvo valstybė, beveik neturėjusi privatinės nuosavybės ir pasiekusi labai aukšto nacionalizacijos lygmens.

Valstybines žemes sudarė didžiuma imperijos teritorijų. Dalį jų kontroliavo centrinė valdžia ir joje dirbo valstybiniai vergai. Dalis buvo duodama naudotis šventykloms, o trečioji dalis – stambiems valdininkams kaip atlyginimas už darbą. Tačiau labiau vyravo algos, nei žemės dalinimas. Ūro dinastija laikoma vienu iš taikingiausių Mesopotamijos laikotarpiu, nes tada įsivyravo taikos laikotarpis ir valstybei kurį laiką negrėsė invazijos. Todėl pirmą kartą aplink miestus ima augti smulkesnės gyvenvietės – kaimai. Iki tol visi gyventojai gyvendavo tik miestuose, saugomi jų sienų.

Valstybinio ūkio sektoriaus pagrindą sudarė valstybiniai vergai gurušai (moterys vadinosi ngema). Jų gretas nuolat papildydavo karo belaisviai. Jie buvo skirstomi pagal specializaciją – žemdirbiai, nešikai, piemenys, amatininkai. Pastarieji skirstėsi į smulkesnes rūšis ir buvo organizuojami dirbtuvėmis. Kai kurios jų buvo gana didelės – pvz., audėjų dirbtuvėse Ūre dirbo 165 ngemos. Vergai dirbdavo be išeiginių, o už darbą buvo atlyginami maistu. Pvz. vyras gaudavo 1,5 litro miežių, sėmenų aliejaus, vilnos, kartais alaus, žuvies, vaisių.

Laisvieji gyventojai dažniausiai gyvendavo iš valstybinės algos, kuri būdavo gerokai didesnė nei vergų, tačiau tik labai nedidelė visuomenės dalis gaudavo naudotis žeme. Visa valstybinės žemės produkcija būdavo paskirstoma po šalį ir saugoma didžiuliuose sandėliuose. Iš čia būdavo dalinama žmonėms. Iš vienos pusės, ši ekonomikos kontrolė leido sukurti centralizuotą valstybę, tačiau iš kitos pusės trukdė natūraliam ūkio vystymuisi.

Valdovai

Visos datos apytikslės ir prieš mūsų erą:

Valdovas	Vidutinė chronologija	Trumpoji chronologija
Utuhengalis	2119–2113	2055–2048
Urnamu	2112–c. 2095	2047–2030
Šulgis	2094–2047	2029–1982
Amarsinas	2046–2038	1981–1973
Šusinas	2037–2029	1972–1964
Ibisinas	2028–2004	1963–1940