Glicinas
Glicinas
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
Aminoetano rūgštis
CAS numeris 56-40-6
PubChem 750
Cheminė formulė HO2CCH2NH2
Molinė masė 75,07 g/mol
SMILES NCC(O)=O
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda
Lydymosi t°
Virimo t°
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi grupė
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Glicinas (Gly arba G), pagal IUPAC aminoetano rūgštis – viena iš dvidešimties dažniausiai baltymuose randamų aminorūgščių.[1] Tai pati paprasčiausia tokia aminorūgštis, savo funkcinėje grupėje turinti tik vandenilio atomą. Šis atomas leidžia aminorūgščiai gerai „pritapti“ tiek hidrofilinėje, tiek ir hidrofobinėje aplinkoje.[2]

Žmogus sugeba šią aminorūgštį sintetinti pats, iš serino, tačiau taip pagaminama tik apie 85% reikiamo kiekio. Todėl glicinas yra „pusiau nepakeičiama“ aminorūgštis kurią reikia gauti taip pat ir su maistu.[3] Daugelis žinduolių, bet ne žmogus, gali susintetinti gliciną ir iš treonino.[2] Sergant diabetais, nutukimu neretai stebimas per mažas glicino kiekis.[2] Glicino papildai neretai žinomai efektyvūs pagerinant žmonių bei gyvūnų sveikatą.[4] Paties organizmo sintetinamo glicino nepakanka taip pat ir daugeliui kitų žinduolių bei paukščių.[4]

Nors gliciną galima gauti skaidant baltymus, tai nelabai verta, nes jis pigiau ir efektyviau pagaminamas cheminiais būdais.[5]

Dar 1970 m. glicino buvo rasta meteorituose.[6] Glicino asteroide rado ir Rosetta.[7]

Šaltiniai

redaguoti
  1. „Nomenclature and Symbolism for Amino Acids and Peptides“. IUPAC-IUB Joint Commission on Biochemical Nomenclature. 1983. Suarchyvuotas originalas 9 October 2008. Nuoroda tikrinta 5 March 2018.
  2. 2,0 2,1 2,2 Alves, A., Bassot, A., Bulteau, A. L., Pirola, L., & Morio, B. (2019). Glycine Metabolism and Its Alterations in Obesity and Metabolic Diseases. Nutrients, 11(6), 1356. https://doi.org/10.3390/nu11061356
  3. Meléndez-Hevia, E., de Paz-Lugo, P., Cornish-Bowden, A. et al. A weak link in metabolism: the metabolic capacity for glycine biosynthesis does not satisfy the need for collagen synthesis. J Biosci 34, 853–872 (2009). https://doi.org/10.1007/s12038-009-0100-9
  4. 4,0 4,1 Razak, M. A., Begum, P. S., Viswanath, B., & Rajagopal, S. (2017). Multifarious Beneficial Effect of Nonessential Amino Acid, Glycine: A Review. Oxidative medicine and cellular longevity, 2017, 1716701. https://doi.org/10.1155/2017/1716701
  5. Okafor, Nduka (2016-03-09). Modern Industrial Microbiology and Biotechnology (anglų). CRC Press. ISBN 9781439843239.
  6. Kvenvolden, Keith A.; Lawless, James; Pering, Katherine; Peterson, Etta; Flores, Jose; Ponnamperuma, Cyril; Kaplan, Isaac R.; Moore, Carleton (1970). „Evidence for extraterrestrial amino-acids and hydrocarbons in the Murchison meteorite“. Nature. 228 (5275): 923–926. Bibcode:1970Natur.228..923K. doi:10.1038/228923a0. PMID 5482102. S2CID 4147981.
  7. European Space Agency (27 May 2016). „Rosetta's comet contains ingredients for life“. Nuoroda tikrinta 2016-06-05.