Gerojo samariečio įstatymas

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gerojo samariečio įstatymas – įstatymų rinkinys, reguliuojantis pirmosios pagalbos suteikimą. Vienas iš įstatymo ypatumų – nukentėjęs dažniausiai negali pateikti ieškinio už neteisingai jam suteiktą pirmąją pagalbą. Nesant šio punkto pašaliniai vengtų padėti nukentėjusiems, bijodami būti apkaltinti dėl neteisingai suteiktos pagalbos.

Daugelyje valstybių įstatymas įpareigoja suteikti pagalbą nukentėjusiam. Dažniausiai praeiviai bent turi iškvieti greitąją pagalbą. Tokie įstatymai yra Rusijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Andoroje, Japonijoje. Prancūzijoje buvo iškelta byla paparaciams, kurie fotografavo princesės Dianos žūtį. Vokietijoje „Unterlassene Hilfeleistung“ (pagalbos nesuteikimas) – nusikaltimas. Jei pirmoji pagalba buvo suteikta iš geros valios, bet sukėlė papildomų problemų, piliečiai dėl to neteisiami.

JAV redaguoti

Įstatymai skirtingose valstijose yra nevienodi, bet bendri principai tokie:

  • Jei nukentėjęs nėra asmens, galinčio suteikti pirmąją pagalba, pacientu, jo vaiku ir t. t., gelbėtojas suteikti pirmą pagalbą neprivalo.
  • Pirma pagalba suteikiama nemokamai. Gydytojų, kurie pirmąją pagalbą suteikia savo pareigų ribose, šitas punktas neliečia.
  • Jei gelbėtojas veikė protingai (savo pasirengimo lygyje), jis neatsako už neapgalvotai padarytą žalą, net jei neteisingi gelbėtojo veiksmai tapo nukentėjusiojo neįgalumo ar mirties priežąstimi.
  • Pradėjęs suteikti pagalbą gelbėtojas neturi teisės nueiti, išskyrus šiuos atvejus:
    • Nueina, kad pakviestų medicininę pagalbą.
    • Užleidžia vietą kitam to paties ar net aukštesnio pasiruošimo lygio gelbėtojui.
    • Tolimesnis pagalbos suteikimas pavojingas pačiam gelbėtojui – amerikiečių įstatymuose niekur nėra nurodyta rizikuoti gyvybe gelbėjant kitą.
  • Pagalba suteikiama tik sutikus nukentėjusiajam. Be to:
    • Jei nukentėjęs be sąmonės, kliedi, veikiamas narkotikų ar alkoholio, – pakankamai protinga yra teigti, jog nukentėjęs sutiktų, kad jam būtų pagelbėta. Teismai dažniausiai stoja gelbėtojo pusėn.
    • Jei nukentėjęs yra nepilnametis (iki 18 metų), sutikimą turi duoti jo tėvai ar globėjai.
      • Jei tėvų ar globėjų nėra, galima suteikti pagalbą sutikus nukentėjusiajam.
      • Jei jie yra, bet be sąmonės, kliedi, veikiami narkotikų ar alkoholio, – irgi užtenka nukentėjusiojo sutikimo.
      • Įtariant tyčiojimąsi iš vaikų, sutikimo iš tėvų nereikia.

Kai kuriose valstijose įstatymas gina nuo teisinio persekiojimo tik tuos, kurie perėjo sertifikuotus pirmos pagalbos suteikimo kursus, o kitose valstijose – visus gelbėtojus, su sąlyga, kad jie veikė protingai.

Lietuvoje redaguoti

Lietuvos teisės aktai nurodo padėti nukentėjusiajam būtinai. Pašalinis žmogus gali nepadėti nukentėjusiam tik tuo atveju, jei jam pačiam grėstų pavojus. Jei nukentėjusiajam nebuvo suteikta pirmoji pagalba, bet jam tai blogų pasekmių nesukėlė, nesuteikęs pagalbos asmuo nuo atsakomybės atleidžiamas.

Nuorodos redaguoti