Pirmoji pagalba

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pirmoji pagalba – pradinės pagalbos nukentėjusiam suteikimas ligos arba susižalojimo atveju, dažniausiai atliekamas pašalinio žmogaus iki kol bus suteikta profesionali medicininė pagalba.

Pirmosios pagalbos ženklas

Pirmoji pagalba paprastai sudaryta iš lengvų metodų, kuriuos gali atlikti žmogus be formalios medicininės kvalifikacijos ir su vietoje prieinamais įrankiais. Pirmosios pagalbos tikslas yra pašalinti arba stabilizuoti nukentėjusio asmens gyvybei gresiantį pavojų. Pirmoji valanda po nelaimingo atsitikimo paprastai labai svarbi nulemiant tolimesnę nukentėjusiojo būklės raidą.

Pagrindiniai principai

Skiriami šeši pirminiai etapai, į kuriuos suteikiantis pagalbą turėtų pirmiausiai kreipti dėmesį, prieš tai įvertinus situaciją ir nepamirštant išlikti ramiam:

• Pavojus. Jeigu situacija yra potencialiai pavojinga, įsitikinti, kad pavojus negresia nei suteikiančiam pagalbą, nei aplinkiniams, ir esant sąlygoms, pašalinti pavojų, jei tai nepablogins situacijos. Nukentėjusį rekomenduojama judinti tik tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis.
• Reakcijos patikrinimas (nukentėjusio). Pabandyti įvertinti nukentėjusio reagavimo į aplinką laipsnį. Jeigu nukentėjusysis atrodo pilnai ar dalinai praradęs sąmonę, reikia pabandyti kreiptis į jį labai garsiai ("Ar jūs mane girdite? "). Jeigu nukentėjusysis nerodo reakcijos požymių, reikia tvirtai paplekšnoti per pečius.
• Šaukimas (pagalbos). Jeigu nukentėjusysis vis tiek nerodo sąmonės požymių, reikia šauktis praeivių pagalbos, kviesti greitąją pagalbą (jei tai dar nebuvo atlikta).
• Kvėpavimo takai. Pasitikrinti, ar nukentėjusio kvėpavimo takai (praėjimas nuo burnos iki plaučių) pakankamai laisvi, kad jis galėtų kvėpuoti. Patikrinti burną ir jei joje kas nors yra, pvz., maistas, pašalinti priekinėje burnos dalyje esantį turinį. Tada šiek tiek atlenkti nukentėjusiojo galvą, siekiant neleisti liežuviui užkristi ant kvėpavimo takų praėjimo. Tai atliekama viena ranka suimant už kaktos ar galvos paviršiaus, kitos rankos dviem pirštais iš apačios prilaikant smakrą ir švelniai atlenkiant galvą į natūralią poziciją.
• Kvėpavimas. Patikrinti, ar nukentėjusysis kvėpuoja. Pažiūrėti, ar kilnojasi jo krūtinė; pasiklausyti - pridedant ausį prie nukentėjusiojo burnos; pajusti iškvepiamą orą priglaudžiant skruostą ar ausį prie nukentėjusiojo veido; taip pat patikrinti kitus gyvybės požymius, pvz., kūno šiluma, natūrali spalva, galėjimas nuryti. Jei išvardintų požymių neaptinkama, nukentėjusysis greičiausiai nekvėpuoja. Šioje stadijoje būtina kuo greičiau kviesti greitąją pagalbą ir nedelsiant pradėti dirbtinį kvėpavimą.
• Kraujo cirkuliacija. Patikrinti, ar veikia kraujo cirkuliacija - patikrinti, ar žmogus kvėpuoja, kosėja ar atlieka kokius nors judesius. Nereikėtų gaišti laiko ieškant pulso, nebent suteikiantis pagalbą turi įgūdžių tai atlikti. Jeigu nėra jokių cirkuliacijos požymių, pradėti išorinį širdies masažą (krūtinės ląstos spaudimus), bet tik tuo atveju, jei suteikiantysis pagalbą moka jį daryti.

Paprastai nukentėjusio nerekomenduojama judinti iš pradinės pozicijos, nebent tai reikalinga siekiant atitraukti nukentėjusį nuo pavojaus arba atgaivinti. Tam yra priežasčių: jeigu nukentėjusysis susižeidęs stuburą, ypatingai kaklo srityje, judinimas gali sukelti papildomos rimtos žalos, todėl jei nukentėjusiojo judinimas yra neišvengiamas, tai daryti reikia labai atsargiai, ypatingai kreipiant dėmesį į kaklą.