Gaigalių piliakalnis

Apie piliakalnį Utenos rajone žr. Gaigalių piliakalnis (Utena).
Gaigalių piliakalnis
[[Image:{{{foto}}}|250px]]
Gaigalių piliakalnio valstybės paminklo ženklas
Gaigalių piliakalnis
Gaigalių piliakalnis
Koordinatės
55°46′15″ š. pl. 25°04′22″ r. ilg. / 55.77083°š. pl. 25.07278°r. ilg. / 55.77083; 25.07278
Vieta Kupiškio rajonas
Seniūnija Šimonių seniūnija
Aukštis 9 m
Plotas 29 x 27
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga -
I tūkstantmetis m.e.
Žvalgytas 1943, 1969
Tirtas 1971, 1980 m.

Gaigalių piliakalnis – piliakalnis (A537K1P) ir gyvenvietė (A537K2P) Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Gaigalių kaimo (Šimonių seniūnija), Šepetos pelkės rytiniame pakraštyje.

Piliakalnis

redaguoti
 
3D modelis

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. m. e. pabaiga – I tūkst. m. e. m. Įrengtas atskiroje kalvoje, Šepetos pelkės rytiniame pakraštyje. Nupjauto kūgio formos kalvą beveik iš visų pusių juosia mažos pelkės. Šlaitai statūs, apie 9 m aukščio. Viršūnės aikštelė stačiakampio formos, nuapvalintais kampais, 29 x 27 m dydžio. Piliakalnio šiaurės vakarų šlaite, apie 3 m žemiau aikštelės, įrengta 30 m ilgio ir 5–7 m pločio, pietrytiniame šlaite, apie 2,5 m žemiau aikštelės – 40 m ilgio ir 5–6 m pločio terasa. Šios terasos šiaurės rytų šlaite buvo sujungtos trečiąja terasa, kuri apardyta ariant šlaitą.

 
Gaigalių piliakalnis

XIX a. pab. – XX a. pr.  Gaigalių piliakalnį aprašė Konstantinas Gukovskis, Fiodoras Pokrovskis, Liudvikas Kšivickis, 1943 m.Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1969 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, tyrinėtas 1971 m. ir 1980 m.

 
Gaigalių piliakalnis

Piliakalnio šiaurinėje ir pietvakarių papėdėse 1980 m. aptikta senovės gyvenvietė, išliko jos kultūrinis sluoksnis. Rasta dviejų molinių dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukų dalių, lipdytų puodų šukių gludintu ir grublėtu paviršiumi, puoštų gnaibytiniu ornamentu. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Archeologiniai tyrimai

redaguoti

XX a. pradžioje piliakalnį aprašė Liudvikas Kšivickis, 1943 m. – Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1969 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1971 m. ir 1980 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.

Piliakalnio šiaurinėje ir pietvakarių papėdėse 1980 m. aptikta senovės gyvenvietė, išliko jos kultūrinis sluoksnis. Rasta dviejų molinių dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukų dalių, lipdytų puodų šukių gludintu ir grublėtu paviršiumi, puoštų gnaibytiniu ornamentu.[1] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. 1989 m. atlikus Gaigalių piliakalnio terasos pjūvį paaiškėjo, kad terasos vietoje senovėje buvo iškastas dabar jau užslinkęs apsauginis griovys, kurio išorėje stovėjo medinė gynybinė siena.[2]

Piliakalnio apsauga

redaguoti

1997 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 23831)[neveikianti nuoroda], 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

 

Aplinkiniai piliakalniai

  Likalaukių piliakalnis 19 km Aukštupėnų piliakalnis 11 km Papilių piliakalniai 2,6 km
Kerelių piliakalnis 9 km
 
Stirniškių piliakalnis 15 km
     
     
     
Obonių piliakalnis 13 km
Kaukazo piliakalnis 16 km Šeimyniškėlių piliakalnis 25 km Kartakalnis 29 km

Nuotraukos

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Gintautas ZabielaGaigalių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 325 psl.
  2. Viešoji įstaiga Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras. „Piliakalniai“. Suarchyvuotas originalas 2015-06-12. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.

Nuorodos

redaguoti