Dviskaita

Dviskaita (lot. dualis) – gramatinio skaičiaus kategorija, vartojama dalyje kalbų greta vienaskaitos ir daugiskaitos nurodant du objektus ar dviejų objektų atliekamą veiksmą.

Dviskaita egzistavo indoeuropiečių prokalbėje, todėl vartota sanskrite, Avestos, senovės graikų, bažnytinėje slavų kalboje, jos požymių būta lotynų, gotų kalbose. Iš dabartinių indoeuropiečių kalbų dviskaita visiškai vartpjama tik slovėnų, sorbų kalbose bei kroatų kalbos čakavų tarmėje. XX a. vid. lietuvių kalba turėjo funkcionuojančią dviskaitą, tačiau dabar ji išlikusi tik tarmėse. Fryzų, limburgiečių tarmėse išlikę dviskaitos įvardžiai. Iš kitų kalbų šeimų dviskaita vartojama dalyje austronezinių kalbų (pvz., tagalų, ilokanų, sebuanų), Uralo kalbų (samių, chantų, mansių, nencų), semitų-chamitų kalbų (arabų, koptų, maltiečių), taip pat hmongų, mikmakų, inuitų, kunamų ir kt.

Dviskaita sanskriteKeisti

Sanskrite dviskaitos vartojimas yra privalomas ir nekeičiamas daugiskaita. Dviskaitos formą turi visi daiktavardžių ir būdvardžių kamienai, įvardžiai, visos veiksmažodžių formos.

Linksniuojamose formose sanskrite dviskaitoje būna 3 formos: vardininko, šauksmininko ir galininko galūnės daugelyje kamienų yra -au (dar būna -e, -ū, -(n)ī), įnagininko, naudininko ir abliatyvo – -bhyām, kilmininko ir vietininko – -os. Pvz., hastau 'dvi ranki', hastabhyām 'dviem rankom', hastayos 'dviejose rankose'. Sanskrite dviskaita gali reikšti ir porinį objektą: pitā 'tėvas', pitarau 'tėvai', t. y. 'tėvas ir motina'.

Asmenuojamų formų dviskaitos pirmam asmeniui būdinga galūnė su elementu -va (pvz., gacchāvas 'mudu einava'). Antras ir trečias asmenys skiriasi neženkliai – t/th bei a/ā kaitaliojimusi (gacchathas 'judu einata', gacchatas 'juodu eina').

Dviskaita senovės graikų kalbojeKeisti

Senovės graikų kalboje dviskaita buvo benykstanti, tačiau Atikos tarmėje ji vis dar buvo vartojama; vis dėlto net ir tada buvo galima dviskaitą keisti daugiskaita.

Kaitymo paradigmose buvo išlikusios tik dvi formos: vardažodžių vardininko-galininko-šauksmininko ir kilmininko-naudininko bei veiksmažodžių antrojo ir trečiojo asmens. Veiksmažodžių pirmojo asmens dviskaitos formų nebuvo, o antrojo ir trečiojo asmens formos dažnai sutapdavo.

Pirmosios linksniuotės daiktavardžio ὁ στρατηγός 'karvedys' linksniavimo pavyzdys:

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas ὁ στρατηγός τὼ στρατηγώ οἱ στρατηγοί
Kilmininkas τοῦ στρατηγοῦ τοῖν στρατηγοῖν τῶν στρατηγῶν
Naudininkas τῷ στρατηγ τοῖν στρατηγοῖν τοῖς στρατηγοῖς
Galininkas τὸν στρατηγόν τὼ στρατηγώ τοὺς στρατηγούς
Šauksmininkas ὦ στρατηγέ ὦ στρατηγώ ὦ στρατηγοί

Veiksmažodžio λέγω 'sakyti' esamojo laiko veikiamosios rūšies asmenavimo pavyzdys:

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I asmuo λέγω λέγομεν λέγομεν
II asmuo λέγεις λέγετον λέγετε
III asmuo λέγει λέγετον λέγουσι(ν)

Dviskaita lietuvių kalbojeKeisti

XX a. viduryje dviskaita iš lietuvių kalbos norminio varianto išnyko, nors dar tarpukariu naudota tiek literatūroje, tiek oficialioje raštvedyboje. Dabar dviskaita sutinkama daugiausia tarmėse (ypač žemaičių, kur buvo susikurta naujoviškų dviskaitos linksnių formų). Kartais dviskaita pasitaiko grožinėje kūryboje, bendrinėje kalboje yra išlikę įvardžių.

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Vardininkas nãmas, rankà, akìs dù namù, dvì rankì, dvì akì nam, rañkos, ãkys
Kilmininkas nãmo, rañkos, akiẽs dviejų̃ namų̃, dviejų̃ rañkų, dviejų̃ akių̃ namų̃, rañkų, akių̃
Naudininkas nãmui, rañkai, ãkiai dvíem namám, dvíem rañkom, dvíem akìm namáms, rañkoms, akìms
Galininkas nãmą, rañką, ãkį dù namù, dvì rankì, dvì akì namùs, rankàs, akìs
Įnagininkas namù, rankà, akimì dviẽm namam̃, dviẽm rañkom, dviẽm akim̃ namaĩs, rañkomis, akimìs
Vietininkas namè, rañkoje, akyjè dviejuosè namuosè, dviejosè rañkose, dviejosè akysè namuosè, rañkose, akysè
Šauksmininkas nãme! rañka! akiẽ! dù namù! dvì rankì! dvì akì! nam! rañkos! ãkys!

Nuo indoeuropiečių prokalbės laikų dviskaitos vardininkas-galininkas-šauksmininkas buvo vienodi, sutampančią galūnę turėjo naudininkas-įnagininkas-abliatyvas, nėra visai aišku, bet kilmininko ir vietininko galūnės galėjo skirtis. Vadinasi, nė viena indoeuropiečių kalba negalėjo paveldėti daugiau kaip keturių skirtingų dviskaitos formų (nebent, kaip žemaičių, buvo susikurtos naujoviškos). Senųjų dviskaitos kilmininko ir vietininko galūnių lietuvių kalba ir jos tarmės ar kitos baltų kalbos neišlaikė, o kituose turimuose dviskaitos linksniuose galūnės sutampa taip pat, kaip jos sutapdavo ir indoeuropiečių prokalbės laikais.

Dviskaitos naudininkas ir įnagininkas šiais laikais skiriasi tik priegaide, bet, kol galūnės nebuvo sutrumpintos, kai kurių kirčiuočių žodžiai skyrėsi ir kirčio vieta: kam? − dvíema šakóma, kuo? − dviemà šakomà. Galūnėms sutrumpėjus, dviskaitos naudininkas, jei kirčiuojama galūnėse, tariamas tvirtaprade priegaide, o įnagininkas − tvirtagale: kam? − dvíem šakóm (katė́m, avìm, sūnùm, akmenìm), kuo? − dviẽm šakõm (katė̃m, avim̃, sūnum̃, akmenim̃).

Pirmosios linksniuotės daiktavardžių (ir kitų šio tipo linksniuojamųjų žodžių) įnagininkas skiriasi ne tik priegaide, bet ir turi kitokią galūnę nei vienaskaitos ar daugiskaitos įnagininkas: kam?− dvíem vilkám (dvyniám), tačiau kuo? − dviẽm vilkam̃ (dvyniam̃). Trumposios daugiskaitos naudininko ir įnagininko formos (be -s, -is) vertinamos kaip perimtos iš dviskaitos. Ir dabartinėje lietuvių kalboje skaitvardžių naudininkų ir įnagininkų dviem ar dviskaitinių įvardžių abiem ir pan. vartojimas su daugiskaitos galūne -s (dviems, abiems, šiedviems) laikoma klaida. Pageidaujama išlaikyti ir kitų linksniuojamųjų kalbos dalių (daiktavardžių, būdvardžių) dviskaitos naudininką-įnagininką be daugiskaitos galūnių -s, -is. Tai netaikoma 1. linksniuotės daiktavardžių (ir kitų šio tipo linksniuojamųjų žodžių) įnagininkui.

Dviskaitos kilmininko-vietininko reliktais lietuvių kalboje laikomos tarminės formos pusiaũ(s) 'pusiau', dvíejau(s) 'dviese'. Senąją baltų dviskaitos paradigmą žr. straipsnyje „Baltų prokalbė“.

Dažniausiai dviskaitos formos eina su įvardžiais, skaitvardžiais bei įvardžio ir skaitvardžio dūriniais du/dvi, abu(du), abi(dvi). Manoma, kad tokį atsiradimą galėjo nulemti galūnių trumpėjimas ir homofonizacija, dėl ko reikėjo dviskaitą atskirti įvardžiais (pvz., Mantvilās dvi marti buva graži 'Mantvilos dvi marčios buvo gražios'). Dviskaitos formas seniau turėję poriniai objektai (aki, ausi, koji, ranki) palaipsniui pasikeitė į daugiskaitą, o dviskaitines formas išlaikė tik nurodant du tokius pat objektus iš keleto.[1]

Dviskaitinės kilmės yra klausiamasis įvardis katras? t. y. 'kuris iš dviejų?', kurio reikšmė dabar susiliejo su žodžiu kuris? Įvardžių dviskaita tebėra plačiai vartojama – abudu, abidvi; tuodu, tiedvi; šiuodu, šiedvi; judu, judvi; anuodu, aniedvi; mudu, mudvi ir kt.

Veiksmažodžių dviskaitoje pirmas asmuo turi galūnę -va, o antras – -ta (trečiasis asmuo baltų kalbose skaičiaus skirtumo neturi). Jos kilo iš senesniųjų -vā, -tā, plg. sangrąžinius veiksmažodžius darykivos 'darykimės', darykitos 'darykitės' (liet. o kilęs iš ilgojo balsio ā). Šiedvi galūnės gali būti pridėtos prie įvairių laikų ir nuosakų veiksmažodžių, pvz.:[2]

  • mudu einava 'einame', skaitova 'skaitome', judu einata 'einate', skaitota 'skatote';
  • mudu ėjova 'ėjome', skaitėva 'skaitėme', judu ėjota 'ėjote', skaitėta 'skaitėte';
  • mudu eidavova 'eidavome', skaitydavova 'skaitydavome', judu eidavota 'eidavote', skaitydavota 'skaitydavote';
  • mudu eis(i)va 'eisime', skaitys(i)va 'skaitysime', judu eisita 'eisite', skaitysita 'skaitysite';
  • mudu eikiva 'eikime', skaitykiva 'skaitykime', judu eikita 'eikite', skaitykita 'skaitykite';
  • mudu eituva 'eitume', skaitytuva 'skaitytume', judu eituta 'eitumėte', skaitytuta 'skaitytumėte'.

Simono Daukanto užrašyta žemaitiška pasaka „Brolis su seseria“ su išlaikytomis dviskaitos formomis:


Kitą kartą tėvas numirdamas palikęs sūnų ir dukterį čystai siratoms. Po pagrabo tėvo savo anuodu ėmusiu rokuoti:
– Kas bus iš vedums: gyventi nenoriva – eikiva, – sako, – į svietą.
Abudu buvusiu mokytu ir didžiai azdabniu.
Teip anuodu išeidamu portratus išrisavodinos ir sukeitė (…). O teip ir išėjo anuodu į svietą.
Teip viename mieste anuodu nakojančiu vieną naktį. O tenai benakojant anuodum, pradėjo anuodums klausinėti.
– Iš kur judu, kur eitata?
Teip sako anuodu:
Eitava į svietą, bene gausiva, – sako, – kame slūžyti.
Teip anuodum pradėjo sakyti vienas ponas (…).

ŠaltiniaiKeisti

  1. Albertas Rosinas (1994). „Lietuvių kalbos daiktavardžių ir įvardžių dviskaitos raida“. Baltistica. Nuoroda tikrinta 2021-01-25. 
  2. „The Historical Grammar of Lithuanian language“. Nuoroda tikrinta 2021-01-25.