Dūdmaišis

Dūdmaišis – muzikos instrumentas, liežuvėlinis dumplinis aerofonas, tradiciškai paplitęs Eurazijoje ir Afrikoje.

Dūdmaišis

Škotų karinio orkestro dūdmaišininkas

Turi maišo pavidalo dumples iš gyvūno odos, pūtiklį, apie 200 mm ilgio vamzdelį. Maišo apačioje įtaisyta melodinė ir viena arba dvi (kartais trys) burdoninės birbynės. Muzikantas į maišą per pūtiklį pučia orą, kuris į birbynes patenka iš maišo, spaudžiamo alkūne. Melodinės birbynės skylutės dangstomos abiejų ranku pirštais. Garsas šaižus, toli girdimas. Melodiją palydi tęsiami burdoninių birbynių garsai.

UNESCO dvi dūdmaišių grojimo tradicijas yra pripažinusi Nematerialiuoju pasaulio paveldu. 2015 m. tokiu buvo pripažinta dūdmaišio kultūra Slovakijoje, o 2017 m. - Airiškasis dūdmaišis.

Istorija

Vartotas antikoje. Viduramžiais paplito Europoje, daugiausia kaip piemenų ir valstiečių muzikos instrumentas, tik Škotijoje tebevartojamas kaip karinis muzikos instrumentas.

Vėlyvaisiais viduramžiais dūdmaišiu griežė keliaujantieji muzikantai, XVIII a. Prancūzijoje dūdmaišis (miuzetė) tapo net saloniniu instrumentu. Dūdmaišiu griežiama ir Vakarų Indijoje, Vakarų Azijoje, Šiaurės Afrikoje.

Lietuvoje

Lietuviškas dūdmaišis Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Lietuvoje dūdmaišis, dar vadinamas kūline su ūku, Labanoro dūda, paplito nuo XVI a. pirmosios pusės. Minimas Vilniaus seimo 1565 m. įsakuose, J. Bretkūno „Biblijos“ vertime (1579–1590 m.). Vartotas daugiausia Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje, iki XX a. vidurio išliko Rytų Aukštaitijoje.

Solo ir su kitais muzikos instrumentais meškininkai, elgetos, sielininkai, klajojantieji muzikantai grieždavo maršus, šokius, pritardavo giesmėms, dainoms. Nuo XX a. antrosios pusės liaudies muzikos ansambliuose vartojamas tradicinis dūdmaišis. Roko muzikoje naudoja lietuvių grupės Atalyja, Thundertale ir Žalvarinis.

Taip pat skaitykite

• Airiškas dūdmaišis