Asura

Asura (skr. असुर = IAST: ásura, dgs. ásurās) – indų (vedų, hinduizmo ir budizmo) mitologijoje yra būtybių, turinčių būrimo, apžavos galią (žr. mają), klasė. Vedose dar tebeveratojamas kaip dievų epitetas.

Žodžio kilmė

Žodis asura siekia indoiranėnų bendrystės lakus – jis turi atitikmenį avestos kalboje Ahura-:daeva-. Tiesa, „Avestoje“ žodis ahura reiškia aukščiausiąją dievybę Ahūrą Mazdą (plg. vedų Varunos epitetą asura- medhira), o štai daeva reiškia demonus. Dalis tyrinėtojų mano įvykus religinę schizmą tarp indų ir iranėnų, po kurios indai aukščiausią iranėnų dievavardį pradėję laikyti demono vardu.

Indų egzegetai paprastai šį žodį aiškino kaip a-sūra („nesauliškas, besaulis“, t. y., atstovaujantis tamsai, bedievis). XIX a. kalbininkai buvo linkę šį žodį gretinti su skr. असु = IAST: ásu („gyvastis, siela“). Dabar dažniau šį žodį linkstama kildinti iš ide. *esu-s („geras“) ir gretinti su lot. erus, het. iš-ḫa-a-aš, ide. skoliniu finourgų kalbose ezoro- (visi reiškia „viešpats“), arba iš ide. ansu-, n̥su- („demonas, dvasia“) ir gretinti su žodžiais skandinavų dievų klasei asams (*ansuz, āss). Daugiausia indų autoriai (K. R. V. Radža, R. G. Bhandarkaras, A. Banerdži-Šastris ir kt.) žodį asura kildino iš asirų pavadinimo (aššur).

Asurai hinduizme

„Rigvedoje“ žodis asura dažniausiai vartojamas kaip dievų epitetas – taip, visų pirma, vadinamas Varuna–Mitra, rečiau – Agnis, Indra, Pūšanas, Sarasvatė ir kt.). Tačiau kai kuriose (ypač vėlyvesnėse, X mandalos) „Rigvedos“ giesmėse bei „Atharvavedoje“ asurai traktuojami jau kaip demonai (kai kada ir kaip žmonių priešai – VIII 6, 5; plg. „Kaušika sutra“ – 87, 16; 88, 1), tuo tarpu dievai čia vadinami tik kaip deva; Upanišadose dievai vadinami „sura“ – iš čia ir kyla asurų pavadinimo aiškinimas, kaip „nedievai“ (a-sura). Būtent šiuo laikotarpiu susiformuoja asurų priešpastatymas dievams. Vėlyvojo hinduizmo literatūroje asurai tampa aukščiausia demonų klase, taip pat priešpastatoma dievams.

Pasak vedų tyrnėtojo F. Kioiperio (F. B. J. Kuiper), asurai atstovauja pirminę pasaulėkūrą vedose, o Indra – antrinę. Indra, nudobęs Vritrą, atskiria pasaulius, ir asurai priversti arba slėptis požemiuose, arba jungtis prie dievų (pasak Kioiperio, tokie asurai–dievai yra aditjai).

Pasak puraninių tekstų – dievai ir asurai yra Brahmos palikuonys. Asurai buvo vyresnieji dievų broliai. Jie buvo galingi bei išmintingi ir išmanė majos paslaptis, galėjo pasiversti kuo nori arba tapti nematomi. Jiems priklausė milžiniški lobiai, kuriuos jie slėpė savo tvirtovėse kalnų olose. Jie turėjo tris įtvirtintus miestus, pirmiausia danguje, paskui žemėje: vieną geležinį, kitą sidabrinį, trečią auksinį; vėliau jie sujungė šiuos tris miestus į vieną (Tripurą), stūksantį ant žemės; ir pasistatė jie miestus požemio karalystėje.

Vienas žymiaususių mitų apie dievų ir asurų dvikovą yra „Pieno vandenyno plakimas“: gyvate Vasukiu dievai ir asurai sukę Mandaros kalną ir taip plakę pieno vandenyną, siekdami išplakti nemirtingumo rasą – amritą. Nors asurams pavyko nugvelbti amritą, tačiau ją dievams išviliojo Višnus.

Puranose minima daug įvairių asurų vardų – Indros priešai Šambara, Namučis ir Pulomanas, kartais asura laikomas Soma, Varuna, puraniniuose tekstuose prie asurų priskiriamas ir slibinas Vritra, kurį dobia Indra. Taip pat minimi broliai dvyniai, Kašjapos sūnūs Hiranjakašipus ir Hiranjakšis, kuriuos nugali Višnus. Pagrindinis „Ramajanos“ epo antagonstas Ravana taip pat asura.

Asura budistinėje ikonografijoje (Mogao urvai, VI a.)

Asurai budizme

Asurų mitologija buvo perimta ir budizme, kur jie tapo viena iš šešių prigimties būsenų, taip pat viena keturių nelaimingųjų (kaip pretai, gyvūnai ir narakos gyventojai). Pagal galią jie stovi tarp žmogaus ir dievų (devų).

Jų gyvenamas pasaulis vadinamas asuraloka ir tapatinamas su Meru kalnu. Asurai apgyvendinę jo paviršių ir jūras aplink jį. Jie susiskaldę klanais, vadovaujamais asurendrų. Svarbiausi asurų lyderiai yra Vemačitrinas, Rahu ir Paharada.

Apie asurus buvo sukurtas mitas, kad jie kadaise gyveno danguje (Trajastrinse), tačiau Šakrui ten tapus valdovu, jie išvyti į žemę ir apgyvendino Meru kalną (kurio viršūnė sekia šį dangų). Jie kovojo su dievais, siekdami susigrąžinti teritorijas, tačiau karą pralaimėjo.

Vadžrajanos mitologijoje asurai simbolizuoja pavydą.