Aisė
- Apie kaimą Šilutės rajone žr. Aisėnai (Šilutė).
Aisė | |
---|---|
Aisė Pėžaičiuose
| |
Ilgis | 24,8 km |
Baseino plotas | 64 km² |
Ištakos | Klaipėdos r. |
Žiotys | Veiviržas |
Šalys | Lietuva |
Vikiteka | Aisė |
Aisė – upė Klaipėdos ir Šilutės rajonų savivaldybių teritorijose, Veiviržo dešinysis intakas.
Prasideda Brožių kaime (Vėžaičių seniūnija) ir teka Pajūrio žemuma į pietvakarius 7 km ištiesinta vaga, Trepkalnio kaimo apylinkėse pasuka į vakarus, teka Padumblės miško pakraščiu, ties Šiūparių gyvenviete pasuka į pietus, teka per Pėžaičius, Dvylius; Dyglių kaime pasuka į pietvakarius, teka Stonaičių miško pakraščiu ir pasiekusi Aisėnus, pasukusi į vakarus, įteka į Veiviržą 10 km nuo jo žiočių.
Intakai:
- kairieji – Piaunė (atstumas iki žiočių 19,7 km), Dumblė II (13,4), A-1 (10,4).
- dešinieji – Pasausoji (23,4), Dumblė I (17,6), A-2 (11,3), Šakos upelis (3,8).
Slėnis 200–400 m pločio, išryškėja žemiau Pėžaičių. Vagos plotis 6–10 m, gylis 0,4–2,5 m. 17 km nuo ištakos vaga reguliuota. Vidutinis nuolydis 2,59 m/km. Srovės greitis 0,1–0,3 m/s.[1]
Aisė priklauso Veiviržo ichtiologiniam draustiniui. Nuo 2003 m. Aisėje saugomi šlakiai, upėtakiai, nėgės, paprastieji kūjagalviai. Nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Aisėje mėgėjiška žūklė uždrausta visais mėgėjiškos žūklės įrankiais ir būdais.
Etimologija
redaguotiVietovardis sietinas su baltiška šaknimis *ais- / eis- ‚smarkiai judėti, tekėti‘.[2] arba su aisùs ‚gailus, kartus‘.[3] 1384 m. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai mini Ayse, Kasparas Henenbergeris 1576 m. žemėlapyje Eisse. Vėliau užrašoma kaip Eisze, Aysse, Aisse.[4]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Algirdas Rainys. Aisė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 203 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 36
- ↑ Lietuvos vietovardžių žodynas, sudarė Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marytė Razmukaitė. T. I (A–B). – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. 27 psl.
- ↑ Dalia Kiseliūnaitė. Klaipėdos krašto toponimai: istorinis ir etimologinis registras. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020. // psl. 38.